Kasparo 2-oji ir 3-ioji savaitė mokykloje

Kaip greitai bėga laikas! Jau tuoj pasibaigs pirmasis rudens mėnuo, Kasparo pirmasis mėnuo mokykloje.

Tiesą sakant, nelabai turiu, ką papasakoti. Kasparas po truputį įsivažiavo į dienos ritmą. Rytais keliasi lengvai, nusiprausia, papusryčiauja, apsirengia ir kartu su broliu važiuoja į mokyklą.

Antrą rugsėjo savaitę dėl lengvesnės adaptacijos mokykloje vyko po 4 pamokas. Kaip minėjau anksčiau, Kasparą užrašiau į prailgintą grupę.

Pačią pirmą prailgintos grupės dieną sulaukiau net dviejų jo skambučių, kad greičiau pasiimčiau į namus, nes jam labai nuobodu. Pasak Kasparo, jis ne taip įsivaizdavo prailgintą grupę. Galvojo, kad bus kažkoks žaidimų kambarys, kur visi vaikai galės žaisti. Tad labai nusivylė, kad tas žaidimų kambarys buvo tiesiog paprasta mokyklos klasė.

Kai atvažiuodavau jo pasiimti, kiti vaikai bėgiodavo, žaisdavo, o jis tiesiog sėdėdavo suole vienas ir kažką krapštinėdavo. Supratau, kad prailginta grupė – ne jam.

Sutarėm su Kasparu, kad rugsėjo mėnesį pirmadieniais, kai bus 4 pamokos, jis dar pasiliks valandą prailgintoj grupėj, nes pietus valgo po 5 pamokų, o paskui jau galės keliauti namo.

Mokykla Kasparui labai patinka, pamokos jos negąsdina. Jau gavo nemažai įvertinimų iš įvairių dalykų. Tik kūno kultūros pamokos nelabai patinka.

Po pirmos savaitės nuėjau pakalbėti su mokytoja, paklausti, kaip sekasi Kasparui. Supratau, kad Kasparui sekasi tikrai gerai. Mokytojos žodžiais tariant: „Kasparas klasės gerietis.“

Namų darbų mokytoja neužduoda. Nebent kažką smulkaus: iškirpti tam tikrus dalykus iš žurnalo, pabaigti piešinuką, atsinešti kokį daiktą ir pan. Bet kiekvieną dieną Kasparo reikia paklausti, ar tikrai neuždavė namų darbų, ar tikrai nereikia nieko atsinešti. Nes jis pats to nesureikšmina, neprisimena ir apie namų darbus negalvoja.

Vieną dieną važiavom iš mokyklos namo, Kasparas netikėtai sako: „Eiiiiik tuuuuuu, kaip man patinka mano mokytoja!!! Eiiiiiiiiik tuuuuuuuuu, kokia ji geeeera! Nu ir darželyje buvo geros, bet kartais piktos.“

Tiesa, Kasparas jau išdrįso nueiti į darželį pasiimti sesės. Ir kiek laimės buvo, kai sutiko savo buvusias auklėtojas! Vieną dieną net nuėjo į buvusią grupę pasisveikinti ir pasikalbėti. Mačiau iš jo akyčių, kad jautėsi labai pakylėtas, labiau suaugęs.

Šią savaitę per brolio gimtadienį Kasparas namuose įsisiautėjo. Atėjo apsirengęs tėčio rūbais ir sako: „Kristina, padaryk man arbatos, gerai?!“

Tad tokios paskutinės dvi Kasparo savaitės. Iš tikrųjų nerimavau labiau, negu yra iš tikrųjų. Tikiuosi ir ateityje bus viskas gerai.

K.