Kasparo didžioji diena!

Su rugsėjo 1-ąja, Mamyčių klube! Šiandien vaikams ir tėveliams labai svarbi diena, ypatingai tiems, kurie darželių ar mokyklos duris pravėrė pirmą kartą.

Kasparas šiandien taip pat atvertė naują savo gyvenimo puslapį. Aš, kaip mama, linkiu jam lengvo ir įdomaus žinių kelio.

Mūsų rytas prasidėjo ramiai, be streso, tačiau jauduliukas bent man buvo. Juk vyriausiam broliui šie metai paskutiniai progimnazijoje, sesei paskutiniai metai darželyje, o Kasparas dar tik pradeda savo ilgą 12-os metų kelią mokykloje. Ryte Kasparo paklausiau, ar jis jaudinasi? Atsakė, kad ne, ir labai laukia mokyklos.

Šventė progimnazijoje prasidėjo susibūrimu aktų salėje, kurioje visi buvome supažindinti su pirmokų mokytojomis. Po trumpos direktoriaus kalbos auklėtojos išsivedė pirmokėlius į klases. Kasparas eis į 1C klasę. Kartu vienoje klasėje mokysis du jo draugai, tad mačiau, kad ir Kasparas jaučiasi daug drąsiau ir tvirčiau.

Vėliau šventė vyko mokyklos kieme. Vyriausi progimnazijos mokiniai atvedė pirmokėlius. Gaila, broliui neteko Kasparo atvesti už rankos.

Kaip ir kasmet, žodį tarė mokyklos direktorius, parapijos kunigas, šoko mokyklos kolektyvas, dainavo mokiniai. Tik visa ceremonija vyko per ilgai. Per daug buvo politinių ilgų kalbų, kurios vaikams tikrai nėra įdomios. Mačiau, kaip mokinukai nuobodžiavo. Kasparas net pritūpė ir ėmė piešti ant asfalto, susiradęs akmenuką. Tėveliai taip pat šnabždėjosi ir laukė šventės pabaigos.

Pabaigoje tradiciškai buvo paleisti balionai, nuskrieję į dangų kartu su vaikų norais ir svajonėmis.

Veiksmas iš mokyklos kiemo persikėlė į klases. Klasėje dar kartą susipažinome su mokytoja. Ji buvo paruošusi vaikams įdomių užduotėlių. Taip patikrino, ar vaikai moka skaityti, skaičiuoti ir užsirišti batukus. Pastebėjau, kad Kasparas nelabai klausėsi, kas vyko klasėje, ir ko mokytoja iš vaikų nori. Buvo užsidaręs savyje, savam pasaulyje. Atkuto tik tada, kai vaikai atsistoję ir pridėję ranką prie krūtinės, sakė pirmoko priesaiką. Tiesa, priesaiką turėjome sakyti ir mes, tėveliai. Pasižadėjom laiku atvesti vaikus į mokyklą, padėti aplenkti sąsiuvinius ir pratybas, pažadėjome neruošti už vaikus pamokų ir visada ateiti į surinkimus.

Galiausiai kiekvienas pirmokėlis gavo atminimui pirmoko pasą ir saldžią dovanėlę. 

Atminimui Kasparas paprašė nusifotografuoti su mokytoja.

Štai tokia mūsų rugsėjo 1-oji. Vakare, kai susirinksime visa šeima į būrį, paminėsime dar kartą šią gražią šventę.

Dabar kartu su Kasparu nekantriai laukiam kitos savaitės. Įdomu, ar nedings tas didžiulis susidomėjimas mokslu ir mokykla. 

K.