Tom Fletcher – britų muzikantas, be galo kūrybingas, žaismingas vaikų rašytojas ir mylintis dviejų vaikų tėtis. Kad jo vaizduotėje nuolat sproginėja spalvotų ledinukų konfeti, nesunku įsitikinti vos atsivertus knygą „Kalėdozauras“, jau išverstą į lietuvių kalbą (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.).
„Kalėdozauras“ sujungia daugybės vaikų svajones, pomėgius, lūkesčius ir net rūpesčius, todėl jei skaitys ar skaitančiojo klausys guvus, smalsus, linksmas ir Kalėdomis tikintis vaikas (nesvarbu, kiek metų šiam bebūtų, nors ir 100), jis spragsės iš nekantrumo, krykštaus iš nuostabos ir didelėmis akimis žvelgdamas į niekur įsivaizduos patį nuostabiausią, koks tik gali būti, Kalėdų Senelio Šiaurės ašigalį (jei visgi pasiklystų, knygoje yra nupieštas tikslus žemėlapis).
Pagrindinis knygos veikėjas – Viljamas Trandlis – pats tikriausias kalėdinis įkvėpimas. Nepaisydamas savo fizinės negalios ir mamos netekties, jis nuoširdžiai tiki stebuklais ir yra pametęs galvą dėl dinozaurų, o jo tėtis – dėl Kalėdų. Todėl nenuostabu, kad šioms artėjant Viljamas Kalėdų Senelio paprašo TIKRO dinozauro. Tiesa, slapta Vilipukas (taip jį meiliai vadina tėtis) tikisi, kad Kalėdų stebuklas padės bent truputį sumažinti kasdienybę niaukiančias bėdas – patiriamas patyčias mokykloje ir tėčio vienatvę. Ir koks stebuklas – prieš metus Šiaurės Ašigalyje atsirado į nė vieną mums pažįstamą dinozaurą nepanašus Kalėdozauras, labiau už viską svajojantis mokėti skraidyti.
Knygoje nuotykiai veja vienas kitą, emocijos liejasi šiaurės pašvaistėmis, ištinka daugybė magiškų nutikimų ir netikėtų siužeto vingių. Bet, pažadame, tai bus nuostabu, nes Tom Fletcher moka pasakoti labai įtikinamai! Be to, knyga „Kalėdozauras“ labai naudinga, nes tik joje pateikiami svarbūs paaiškinimai: kaip Kalėdų Senelis (kuris, kaip žinia, nėra pats liekniausias) lengvai telpa į bet kokį kaminą, kaip elfai ne gamina, o labai nepaprastu būdu paruošia vaikams dovanas, kodėl gyvybiškai svarbu nepaliauti tikėti Kalėdų stebuklais ir kokios galingos yra atjauta bei draugystė.
Galop, ji paskatina tikėti, kad kiekvienas vaikas – stebuklingas. Taip sakė pats Kalėdų Senelis: „Dar ir kaip stebuklingi! Tikrai tikrai. Tik jūs to nežinot! Jūs gebate vaizduotėje kurti naujus pasaulius. Tai burtai. Žmonėse, pasaulyje, gyvenime jūs matote tik tai, kas geriausia. Tai burtai. Jūs suprantate, kaip svarbu būti paikam, linksmintis, juoktis ir žaisti – suaugusieji to nebeprisimena. Tai burtai. Svarbiausia, jūs tvirtai tikite neįmanomais dalykais. Jums nereikia įrodymų. Jūs nedvejojate. Tai burtai.“
Užvertus paskutinį puslapį švytintis iš laimės mano sūnus Mykolas svajingai atsiduso ir uždavė čia pat sukurtą mįslę: „Leduota galvytė, žvynuota uodegytė – kas?“ Žinoma, įminti įmanoma tik tiems, kas perskaitys knygą. Tad pirmyn!
Agnė Skučaitė-Leonavičienė
