Vis prisimenu vieną istoriją iš vaikystės. Be galo mėgau su vaikais sėdėti ir žaisti didelėje obelyje prie namo. Mama vis pykdavo ir pamačiusi visada liepdavo eiti atgal namo. Dabar suprantu, kodėl ji taip jaudindavosi. Vieną pavasario popietę, slystelėjus kojai, tėškiausi į žemę. Nepamenu, kad būčiau stipriai susitrenkusi, bet iš išgąsčio niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Visai netoliese žaidusi nepažįstama mergaitė prisiartino ir tyliai, atsargiai paklausė, ar labai skauda. Papurčiau galvą. Ir mergaitė pradėjo nesuvaldomai kikenti. Tada ir man pasidarė juokinga. Net nežinojau, ar dėl to, kad iškritau iš medžio, ar kad pravirkau. Nuo to juoko ir prasidėjo mūsų draugystė.
Vienos draugystės prasideda nuo juoko, kitos – nuo ašarų, yra ir tokių, kurios gimsta iš nuoširdaus pykčio. Bet vis tiek turime bent po vieną draugą. Net jei tai ir kaimynų šuo, mėgstamiausias vaikystės žaislas ar knygos veikėjas. Kodėl nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje akimis ieškome draugiško veido? Kam mums taip reikalingi draugai? Atsakymų galime ieškoti ir knygose. Leidykla „Nieko rimto“ išleido net keletą paveikslėlių knygų mažiesiems apie keisčiausias ir vis tiek pačias tikriausias draugystes.
Kartais naujus draugus surandame ten, kur mažiausiai tikėjomės. Kaip Milė iš Tiina'os Nopola'os knygos „Milė ir bjaurusis paršelis“ (Nieko rimto, 2017). Milė, praradusi savo draugą zuikelį, negali susitaikyti, kad vietoj jo turės mylimo žaislo pakaitalą – pliušinį paršelį. Nors mergaitė naujo žaislo pirmiausia negali pakęsti, galiausiai jiedu vis tiek susidraugauja. Būna, kad priešiniesi ir visam pasauliui aplink šauki, kad tokių draugų tau visai nereikia. Ir vis dėlto draugystė kaip ir meilė užplūsta it banga, kurios net ir labai norėdamas negali sukontroliuoti.
O užplūdus tai bangai nustoji paisyti ir didžiausių skirtumų. Taip ir Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Kaimynė iš už kampo“ (Nieko rimto, 2016). Kai esi baisiai gyvačių bijantis triušis ir į kaimynystę atsikrausto Anakonda, nugalėjęs visas baimes eini susipažinti. Ir supranti, kad nėra ko bijoti. Nes visas baimes gali nugalėti tikra draugystė. O būnant kartu juk visada atsiranda drąsos.
Su geriausiais draugais laikas kartais, rodos, visai sustoja ir būna, jog pagauname save besijuokiant iš nelabai juokingo pokšto vidury nakties. Dabar įsivaizduokite, kad jūsų draugas visą dieną miega. Kaip Ežiukas iš Paulo Stewarto „Kiškio ir Ežiuko metų laikų“ (Nieko rimto, 2018). Bet tai, jog ežiukas dieną miega, visai netrukdo jo draugui kiškiui. Nes tikri draugai, tam, kad galėtų kalbėtis ir šypsotis kartu, daro viską, kad būtų kartu ir puikiai geba prisitaikyti.
Kiek kartų yra tekę dangstyti prisimelavusį draugą? O kiek teko meluoti kartu? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės istorijoje „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017) varniukas ir voveriukas vienas kitam yra ir sąžinės balsas, ir mažo nusikaltimo bendrininkai. Juk svarbiausia būti kartu, net jei tai reiškia, kad kartais teks palaikyti ir pačius kvailiausius sprendimus, o vėliau kartu dėl jų gailėtis.
Kartais būti draugu reiškia nuolat gelbėti bičiulį iš sudėtingiausių situacijų ir aukotis. Pavyzdžiui, jei esi maža pelytė – kaip Eidvilės Buožytės knygoje „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ (Nieko rimto, 2018). Bet juk kartais kuo mažesnė esi, tuo daugiau drąsos turi. Ir tada skubi į pagalbą. Nes juk taip daro tikri draugai. Pamiršę apie visą pasaulį, o kartais ir apie save, daro viską, kad draugas šalia nusišypsotų.
Nuo ankstyvosios vaikystės ieškome žmonių, kurie galėtų būti šalia tada, kai norisi tik juoktis, ir tada, kai gali tik verkti. Ir dažnai tokių randame net ne vieną. Tiesa, sunkiausiomis dienomis šalia būna tik patys tikriausi draugai. Apie tokias draugystes ir rašomos gražiausios istorijos: apie pasiaukojimą, buvimą kartu, apie nesibaigiantį juoką, pagalbą ir besąlygišką tikėjimą, kad pasaulį pagražinti gali vien tik to ypatingojo šypsena.
Silvijos Smolskaitės straipsnis
👍👍👍😀