Kodėl vaikai tėvų negirdi? Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriame mes, tėvai, – vaikai negirdi mūsų prašymų. Kartais kažkokį prašymą pakartojame dešimt kartų ir žodžiai atsimuša „kaip į sieną“. Dažnai sakome po kelis kartus, kol tik pakėlus balsą vaikas sureaguoja. Kodėl taip yra? Kaip bendrauti su vaiku, kad jis mus išgirstų?
Dažnai tėvai apie vaiką sako: „Jis apskritai nieko negirdi!“. Tokiais atvejais vaikai tikriausiai negali arba nenori išgirsti.
Tada tėvai turėtų savęs paklausti:
Ką vaikas turėtų išgirsti?
Kada jis nustoja klausytis?
Dėl ko taip atsitiko?
Vaikai išmoksta „apkursti“, kai kalbama apie taisykles, moralizuojama arba kai jie kritikuojami. Vaiko požiūriu „negirdėjimas“ yra apsaugos priemonė. Ar mes suaugusieji kartais taip nesielgiame? Todėl verta pagalvoti, kaip pasakyti, kad vaikai išgirstų. Ir turbūt rėkimas čia mažiausiai padeda. Ar nėra taip, kad kažką sakome net nežiūrėdami į vaiką, o atlikdami kitus darbus (pvz., gamindami maistą) arba garsiai prašome net vaikui esant kitame kambaryje. O gal bambame nusisukę, manydami, kad ir taip turi būti aišku. O vaikai, girdėdami prašymus tik iš toli, nemano, jog šie labai svarbūs, įpranta prie dažno mūsų prašymų kartojimo ir išmoksta nebereaguoti.
Kaip bendrauti pozityviai?
Atsisakykime reikalavimų. Kalbantis maloniai dažniausiai kyla mažiau problemų nei tada, kai norime sulaukti, kad vaikas kažką padarytų. Visiems labiau patinka daryti tai, ko norisi, o ne tai, kas ne taip malonu, bet privaloma. Tad vaikai dažnai negirdi, ko iš jų norime. Tėvai praradę kantrybę labiau linkę reikalauti ir įsakinėti. O vaikai tada dar labiau priešinasi, nes jiems atsibosta nuolatiniai reikalavimai. Todėl svarbu atsisakyti įsakinėjimo, o pradėti prašyti. Tiesiog pabandykite žodžius „ar galėtum“, pakeisti žodžiu „prašau“, „labai prašau“. Žodis „prašau“ skatina norą padaryti, tai ko prašoma, padėti. „Ar gali“ slepia savyje tam tikrą prieštaravimą „gal galiu, o gal ir ne“. „Ar gali“ reikalauja įrodymo, kad vaikas tikrai gali ir skatina menkavertiškumą, poreikį įrodinėti, kad tikrai gali.
Prašykite aiškiai. Dažnai esame linkę kalbėti su vaikais ne tiesiogiai, o su potekste. Pavyzdžiui, sakome, „Man nepatinka, kaip tu elgiesi su sesute“, geriau „Prašau, neatiminėk iš sesutės žaislų“; „Į ką panašus tavo kambarys“, geriau „Tavo kambarys netvarkingas, prašau, susitvarkyk“; „Tavo batų raišteliai atsirišo“, geriau „Prašau, užsirišk batų raistelius“ ir pan. Vaikai daug paprasčiau supranta aiškią kalbą, ypač berniukai. Tada jiems būna labai aišku, ko iš jų tikimasi. Taip ne tiek akcentuojame problemą, bet nukreipiame į veiklą ir neverčiame vaiko pasijusti blogai.
Ilgi aiškinimai nepadeda. Suaugusieji mano, kad ilgi ir išsamūs paaiškinimai, padeda vaikui suprasti problemą ir ją spręsti. Bet yra ne visai taip. Ilgi aiškinimai, kodėl vaikas tai turėtų padaryti, sukelia priešinimąsi. Jei vaikas turi susitvarkyti kambarį prieš ateinat svečiams, geriau tiesiogiai jo ir paprašyti: „Prašau susitvarkyk kambarį dabar“, o ne komentuoti: „Susitvarkyk kambarį, nes tuoj ateis teta Jadvyga. Kai ji pamatys tavo apverstą kambarį, pamanys, kad tu labai netvarkingas berniukas ir tau neduos saldainių.“ Mėgstantys aiškinti tėvai taip daro nieko blogo nenorėdami: „Eik išsivalyk dantis ir į lovą, juk rytoj anksti keltis ir reikės eiti į darželį, tam turi būti gerai pailsėjęs“, o vaikui daug paprasčiau suprasti: „Prašau, išsivalyk dantis ir gulkis į lovelę“. Jei norite paaiškinti, tai geriau padaryti po to, kai vaikas atliko tai, ko prašėte. Pavyzdžiui, „Kaip smagu, kad susitvarkei kambarį prieš ateinant tetai Jadvygai. Ji taip džiaugėsi, kad tavo knygutės ir žaislai gražiai sudėti. Aš taip pat tuo labai džiaugiuosi.“ Arba, vaikui atsigulus į lovą, jį paglostyti ir pasakyti: „Kaip gerai, kad greitai išsivalei dantukus ir laiku atsigulei. Rytoj būsi išsimiegojęs ir geros nuotaikos. Rytoj reikės anksti keltis, bus ilga diena, nes vakare dar eisime aplankyti pusbrolio. Manau, kad jausiesi puikiai.“ Per ilgos kalbos prieš ko nors prašant stiprina menkavertiškumo jausmą ir mažina norą daryti, ko prašomas.
Nepamokslaukite. Kaip mes, tėvai, esame linkę vaikams ilgai aiškinti įvairius dalykus, taip pat nepraleidžiame progos ir papamokslauti. Nuo pat mažumės vaikai pamokslavimo labai nemėgsta ir išmoksta praleisti pro ausis. Nors mes pamokslu siekiame gera, padėti vaikui suprasti, koks elgesys priimtinas ir koks ne, vis dėlto dažniausiai jis neduoda norimo rezultato. Pamokslus geriau pakeiskime priimtino elgesio taisyklėmis, kurios vaikui aiškios ir kurių jis turi laikytis.
Išgirskite vaiką. Mes, tėvai dažnai skundžiamės, kad vaikai mūsų negirdi, tačiau ar tikrai patys girdime, ką vaikai mums sako. Pateiksiu keletą svarbių dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį bendraujant su vaiku:
Kalbantis svarbu viskas: pasakomi žodžiai, balso tonas, kūno kalba.
Tonas. Pasistenkite kalbėti kuo aiškesniu maloniu balsu ir pozityviu tonu. Kai aiškinate taisykles ar nustatote ribas, kalbėkite pasitikėdami savimi, kad vaikui būtų aišku, jog apie tai daug nediskutuosite, tiesiog bus taip, kaip pasakėte. Norėdami parodyti nepritarimą, kalbėkite tvirtesniu autoritetingesniu tonu, tačiau stenkitės balso nekelti ir nešaukti.
Kūno kalba. Stenkitės kad kontaktas būtų kuo artimesni. Jūs turite kažką pasakyti vaikui, tai darykite tame pačiame kambaryje, dar geriau išlaikydami akių kontaktą. Jei šauksite iš kito kambario, didelė tikimybė, kad būsite neišgirsti. Jei kalbatės apie kažką svarbaus, geriausia nusileiskite į vaiko aukštį (atsitūpkite arba atsisėskite).
Kalbos turinys. Kai norite, jog vaikas kažką atliktų, stenkitės kalbėti aiškiai ir trumpai, apsiribokite trumpais priminimais ar prašymais („9 valanda. Laikas į lovą.“). Stenkitės vengti kaltinimų („Tu niekada nesiklausai!“), kritikos („Tu toks tinginys!“), grasinimų („Jei tu nepaskubėsi, aš išvažiuosiu be tavęs.“. Venkite dviprasmiškų posakių („Gal tu galėtum išjungti televizorių?“, „Ar galėtum išnešti šiukšles“), nes tada taip ir kyla noras paprieštarauti, pasakyti - „ne“.
Skirkite vaikui visą savo dėmesį. Kai vaikas dėl ko nors į jus kreipiasi, nutraukite savo veiklą, kurią atliekate, pasisukite į mažąjį, išlaikykite akių kontaktą ir išgirskite, ką jis jums sako.
Rodykite, kad jums svarbu, tai ką girdite. Ypatingą dėmesį klausant parodysite naudodami įtepdami tokius žodelius kaip „Mmm“, „Tiesa“, „Oh“, „Aš matau“ ir pan.
Identifikuokite vaiko jausmus. Jei reikia, įvardinkite vaiko jausmus: „Girdžiu, kad tu liūdi“, „Suprantu, kad tau buvo baisu“, „Tu nusivylęs, kad jau turime išeiti“, „Tada tu labai apsidžiaugei“ ir pan. Bet svarbu priimti jausmus, o ne bandyti juos neigti („Nagi, tau nereikia liūdėti, juk dar čia ateisim“).
Leiskite suprasti, kad jums svarbu vaiko norai. Jei negalite patenkinti vaiko troškimo (o taip gali būti dažnokai), pasakykite, kad jei galėtumėte, būtinai jį įvykdytumėte: „Oh, kaip norėčiau, kad čia pardavinėtų ir apelsinų sultis, ne tik obuolių“, „Man irgi patiktų, kad šiandien būtų savaitgalis ir tau nereikėtų eiti į darželį“.
Jei vaikas ignoruoja jūsų prašymą. Jei vaiko kažką padaryti prašysite daugiau ne du kartus, jis tiesiog išmoks jūsų neišgirsti iš pirmo karto. Juk turbūt pastebėjote, kad kuo daugiau kartų kartojate prašymus, tuo „sunkiau“ vaikas jus išgirsta. Taigi pirmąkart paprašykite draugiškai, bet autoritetingai, žiūrėdami vaikui į akis. Jei mažasis jūsų neišgirdo, prieikite prie jo, atsitūpkite, kad būtumėte viename aukštyje ir žvelgdami jam tiesiai į akis dar kartą paprašykite. Kalbėkite kiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
Prašymus detalizuokime. Jei prašymas sudėtingesnis, ne tik „Atnešk lėkštę“, bet „Susitvarkyk kambarį“, detaliai pasakokite, ką iš eilės reikia padaryti „Iš pradžių surink kaladėles ir sudėk į dėžę“. Vaikui tai atlikus, tęskite toliau „O dabar susidėk mašinas į lentyną“, po to „Dar tau liko gražiai sudėti knygeles“. Vaikui sunku suprasti sudėtingesnės veiklos seką, todėl jam reikia padėti. Be to, lengviau atlikti sunkesnį darbą, kai jis padalintas dalimis, o ne užkraunamas iš karto.
Skatinkite pozityvų elgesį. Labiau stenkitės pastebėti gerą elgesį, o ne prastą. Pagirkite už atliktus darbus ar pasiekimus („Džiaugiuosi, kad neprašomas susidėjai savo mašinėles į lentyną“, „Kaip smagu, kad greitai nusiprausei ir atsigulei“). Jei nėra būtina, nepabrėžkite netinkamo elgesio, geriau jį ignoruokite.
