Kodėl vaikui būtinos griežtos ribos?

Jei ir Tave kas nors neramina ir nori paklausti psichologės, rašyk mums į redakciją el. paštu: redakcija@mamyciuklubas.lt

Mama Indrė:

Mano ketverių metų amžiaus sūnus tapo pastaraisiais mėnesiais isteriškas. Iš jo elgesio pradėjau pastebėti, kad jis manipuliuoja lyg ir mumis. Pavyzdžiui, staiga jis užsinori kito vaiko žaislo ir rėkia, arba nori piešti ant sienos staiga ir neklauso mūsų draudimo, arba nori tą pačią sekundę eiti į parduotuvę, o kai sakau, kad eisime vėliau, pradeda rėkti, net ant žemės griūna, kanda man į ranką. Kas jam pasidarė, nesuprantu. Anksčiau toks lyg ir nebūdavo. Kaip elgtis? Gražiuoju bandai kalbėti, tačiau to nepakanka, nes jis vis tiek noris savo ir rėkia tol, kol neišpildai jo noro. Gal nebepildyti jo įgeidžių, gal kažkaip bausti ar nekreipti dėmesio? Ačiū už patarimą.

Atsako psichologė Vika Aniulienė:

Ne kartą kalbėta ir išdiskutuota tema, bet visada labai aktuali. Mes esame suaugę žmonės ir gyvenimą vertiname šiek tiek kitaip, nei tą daro kiti, o ypač vaikai. Viską vertiname pagal savo prizmę.

Rodos, man norėtųsi vaikystėje turėti daugiau laisvių ir atsakomybių, tai visa tai suteiksiu savo vaikui. Deja, vaikas negimsta laisvas ir atsakingas, jis gimsta visiškai priklausomas nuo aplinkos.

Kada pamaitins, kada pakeis vystyklus, kada nupraus, kada aprengs, kada paglostys... viso to vaikas kontroliuoti negali. Po truputėlį augant vaikui atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, kad galima būtų susitvarkyti su savo laisvėmis ir norais.

Ypač mažam vaikui būtinos griežtos ribos. Visos problemos, atsirandančios vaikystėje, dažniausiai yra dėl tų ribų nebuvimo. Tėvai įsivaizduoja, kad auklėja ir augina šiuolaikiškai "viskas galima", o vaikas tuo tarpu jaučiasi nuskriaustas, neprižiūrimas ir nemylimas.

Jei galima viskas, tai tas pats, kad tėvams aš nerūpiu, dėl to galiu daryt, ką noriu. Tėvų didžiausia pareiga ir atsakomybė – nubrėžti tas ribas, o vaikui, kad jis jaustųsi saugus, nuolat tas ribas bandyti.

"Viskas galima" labai skiriasi nuo "bet kas galima", ir auginimas demokratiškai skiriasi nuo auginimo anarchiškai.

Jeigu šiandien ta diena, kai ožiai nesibaigia – apmąstykit, kur Jūsų tonas pernelyg švelnus, kur nėra griežto "ne", "negalima". Tėvai yra autoritetai ir vadovai, o vadovai kartais turi parodyti kelią, neleisti nuklysti į vieškelius ir reikalauti tvarkos laikymosi.

Pirmiausiai siūlyčiau įvedinėti tvarką (iki 3-4 metų) "yra kaip yra", be jokių kompromisų. Vėliau, kai su ta tvarka susigyvenama, leisti vaikui kartais laisvės pasirenkant (nuo 4-6 metų): "gali būti taip arba taip, bet ne kitaip". Kai susigyvenama ir su ta tvarka, galimi ir kompromisai (nuo 5 metų): "galima taip arba taip, arba gal tu turi savo variantą?".