Tomas Dirgėla – rašytojas, LRT radijo laidos vaikams kūrėjas ir vedėjas – geriausiai jauniesiems skaitytojams pažįstamas kaip detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius. Pirmoji šios serijos knyga „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2017 m. pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Antrąją premiją už geriausią metų knygą vaikams.
„Benas – sapnų siuvėjas“ – devintoji autoriaus knyga vaikams.
Tik po tėvų mirties Benas iš senelio sužino esąs nepaprastas berniukas – jis moka susiūti nutrūkusius žmonių sapnus ir dar bent dešimt minučių leisti jiems pabūti sapnų karalystėje… Bet netikėtai jo adatą nugvelbia porelė milijardierių, kurie tingi rūpintis savo dukra ir nori, kad ji amžinai sapnuotų ir nelįstų tėvams į akis. O kas būna, kai sapnų adata patenka į blogas rankas? Tikrai ne pyragai. Benas su seneliu ją turi žūtbūt susigrąžinti…
Dalyvauk konkurse ir laimėk šią knygą!
Pasidalinkite nuotraukomis iš Helovyno šventės arba foto, kaip lankėte artimųjų ar nepažįstamųjų kapus, uždegėte žvakutes ir pan.
Laimėtoją trauksime kitą savaitę
Prieš Vėlynes mes vykstame tvarkyti kapinių visa šeima. Vaikas žino, kad tai būtina. Sutvarkę kapines galime leistis į kelionę. Europa tikrai švenčia, ne tik Amerika. Žinot, aš net džiaugiuosi, kad švenčia. Ar reikia liūdėti to, kas buvo, ko nebus. Suprantu, reikia sąsajos su savo šaknimis nenutraukti. Bet ar mano vaikui bus geriau, jei aš nuėjusi į kapines liesiu ašaras (viena taip ir darau). ? Aš vaikui skiepiju meilę protėviams, jiems pagarbą ir ....džiaugsmą ką turime, o ne ką turėjome. Suprantu, kad be praeities nėra dabarties, bet be dabarties nebus ir ateities. Tad žiūrėkime džiugiai į tuos dalykus, kurie neišvengiami. Džiaukimės, kad turėjome tėvus, senelius, prosenėlius, juos prisiminkime šiltai, džiugiai. O tam padeda kelionės. Italai, ispanai, portugalai tikrai moka švesti, moka ir kapines sutvarkyti, bet jas tvarko nuolat, o ne tik prieš vėlines. Per vėlines džiaugiasi ir tiki, kad juos lanko jų artimųjų vėlės ir vėlės džiaugiasi, kad jų palikuoniai laimingi. Tad ir mes mokomės išmokti džiaugtis, džiaugtis šia diena, šia akimirka ir per džiaugsmą padėkojame protėviams už tai, kad jų dėka esame tokie, kokie esame. Švenčiame lyg vaikai. Gal būtume mes ir su italais (sardiniečiais) šventę iki paryčių, bet jų tradicijos mėtytis žaliais kiaušiniais ir laistytis plaktos grietinėlės putomis, o drabužių mažai vežėmės, o kur gyvenome nebuvo skalbyklės ir džiovyklės su lygintuvu .
Helovyno nešventėm, bet moliūgus išskaptuoti pirmąjį kartą neatsispyrėm. Pasipuošėm namus, nusipirkome baisuokliškų skanumynų. Tiesa, darželyje vyko moliūginių žibintų šventė, tad ir ten sudalyvavome.
Vilius ir Vaidmilė prie savo senelių kapo...
Mes į magiško Helovyno sūkurį įsisukome prieš porą metų. Jau tampa tradicija šiek tiek pasipuošti neįprastai, nusifotografuoti. Vaikams tai patinka. Gaila, kad nėra kokios visuotinės animacinių superherojų dienos, tuomet būtų proga švęsti vaikiškumo šventę 😀 Šiemet jau ir mažasis broliukas buvo įtrauktas į mažytę šventę. P.s. Nuotraukose 2016, 2017 ir 2018 metų akimirkos 😉
Kai namuose auga vaikai, o ypač mokinukai, tai be jokių svarstymų ar diskusijų atkeliauja į namus.
Tad mūsų nuomone geriau jau taip priimti kaip šiandieninę aktualiją, nei drausti ir aiškinti, kad ne, tai ne lietuviška šventė, mes jai nepritariame. Geriau apie tai padiskutuoti, pasidomėti kokia tai šventė yra iš tiesų, kaip ją švenčia kitos pasaulio šalys.
Mokinukas ruošėsi Helovino vakarėliui mokykloje, todėl ir mes buvome įtraukti į šį pasiruošimą.
Keli užfiksuoti kadrai
Savo artimųjų kapus lankome visuomet, ne tik per vėlines ir visų šventųjų dieną. Bet šiomis dienomis turime tokią tradiciją, kad uždegame žvakeles ir ant tų kapelių, ant kurių dėl kažkokių priežasčių jau niekas nebeuždega. Tai darome jau daugybę metų ir labai tikiuosi, kad šią tradiciją pratęs ir mūsų vaikai tada, kai jie į kapus ateis su savo vaikais.
Mes smagiai šventėme Helovyną - skaptavome moliūgą, puošėme namus ir puošėmės patys. Kitą dieną susikaupę važiavome uždegti žvakutes ant artimųjų kapų.
Degėme ir moliūgus bei dalinomės moliūgo pyragais, tik nuotrauka ne kokia - naktį sunku gerai ką nufotografuoti. Lankėme ir artimųjų kapus, tik ten nesifotografavome.