Labai džiugu dalintis naujienomis apie lietuvių autorių išleistas vaikiškas knygutes, todėl iškilmingai pranešame - dailininkas, menininkas ir įvairių sričių veikėjas Rimas Valeikis pristatė savo kūrybos knygą "Una mano taip!", kurią išleido nauja vaikiškų knygų leidyklą "Tikra knyga".
Tai istorija apie mergaitę, kuri pasaulį mato kitaip! Una yra maža mergaitė, kurią atlikti svarbios užduoties į Žemę atsiuntė pasakų pasaulio valdovas. Lydima robotuko Terminatoriaus ir šunelio kailyje pasislėpusios mielos pabaisos Belzebubo, ji patiria nepaprastų nuotykių ir pavojingų išbandymų. Tačiau net piktoji ragana jai pasirodo nebaisi, nes Una turi stebuklingą galią matyti tik gerus dalykus.
Gerumo ir atjautos mokanti knygutė išsiskiria paties Rimo pieštais paveikslėliais. Kaip jums toks kačiukas?
Ši knygelė jau turi ir priedą - spalvinimo knygelę, kurioje vaikučiai dekoruoti gyvūnėlius, kuriuos mato Una.
Na, o kaip gi pristatymas be konkurso? Taigi skelbiame - iki penktadienio vidurdienio laukiame komentaro į klausimą:
Kokį ir kaip paskutinį mandagumo veiksmą išmoko jūsų mažylis?
Net DVI įdomiausio atsakymo autores apdovanosime knygos "Una mato taip!" ir spalvinimo knygelės komplektais!!!
Apie kitas "Tikra knyga" išleistas knygas skaitykite www.tikraknyga.lt
Kažkokių didelių, išskirtinų mandagumo veiksmų mes neturime, Nebruku per prievartą, o kantriai, be jokių pretenzijų rodau savo pavyzdžiu. Pvz. einant į darželį visada pasisveikinu su kiemsargiu ir vaiko paklausiu: "kaip manai, ar mama mandagi?" Vaikas atsakė "taip" ir kitą rytą jau iš tolo rėkė kiemsargiui "LABAS RYTAS" , kad aš pirmoji nespėčiau. Tą patį vakarą ir einant į mokyklėlę pasakė "Labas vakaras" mokyklėlės budėtojui ir t.t. tad labai nesiplėsiu ir nesigirsiu ar nepeiksiu vaiko, jei tą daryčiau, būtų aišku ar aš pati esu mandagi, ar ne, nes vaikučiai visiški mūsų KOPIJOS, jie kopijuoja kiekvieną mūsų judesį ir juose mes patys atsispindim. Reikia vaiką savo pavyzdžiu, o ne rėkimu ugdyti... Papasakosiu, kai viena mamytė rėkė ant vaiko, kad jis nepasisveikino...bet juk ir TA MAMYTĖ NESISVEIKINO. Tai ar vaikas gali, galės, norės būti mandagiu, jei šeimoje, aplinkoje to nėra???? Dar prisiminsiu, kai mano panikei buvo gal 4 metukai, ji bandė troleibuse užleisti mamytei "su kamuoliuku" vietelę atsisėsti, o vyrukai kaip ąžuolai į žiūrėjo pro langą į Gedimino pilį, matyt ją pirmą kartą matė 😀, tai net svetima močiutė apsiverkė, apsiverkė už vaiko nuoširdumą, nesuvaidintą dėmesį, meilę....
Mano mažoji (2m) išmoko pasakyti į sveikatą, kai kas aplink nusičiaudo. o jei pati nusičiaudo ir nespėjam per tris sekundes pasakyt į sveikatą, tuomet išgirstam repliką - man niekas nesako į sveikatą 😀) žodžiu, pamoko ir mus mandagumo 😀
Mano sūnelis pastaruoju metu iš mūsų perėmė paskatinamąjį posakį "Tu šaunuolis" ir vis dažniau netikėtai išgirstu jį mane arba vyrą giriant. Štai ir šįvakar. Grįžom iš lauko, plaunamės kriauklėj rankutes. Į delniukus įpurškiu truputį skysto muilo. Mažylis sako :
-Jau baigės kitas muilas?
-Aga, baigės, - atsakau.
- Reikės vėl nupirkti iš parduotuvės?
-Reikės. Rytoj važiuosiu į darbuką, uždirbsiu pinigiukų ir nupirksim - aiškinu mažyliui.
- Tai tu šaunuolė! - rimtu tonu pagiria mane sūnelis, o aš norom nenorom nusišypsau, nes pagyrimas netikėtas ir malonus 😀
mano 9 metų Faustina paskutiniu metu kaip tikra šeimininkė jei tik kas ateina į svečius tuoj paklausia-gal kavos?net gydytoja praeitą mėnesį kai pas mažiuką buvo atėjus,tai Faustina irgi pasiūlė-gal kavos?tai net juoktis gydytoja pradėjo😃
Musu Vismante ismoko visada duodama ar prasydama sakyti: PRASAU IMTI,PRASAU PADUOTI, PRASAU IJUNGTI,PASAU PAIMK SESYTE ZAISLIUKA IS MANES arba PRASYCIAU....O gavus koki daikta ar taip kazka sako: ACIU. Dar kartais gavus ka nors sako: AS TAVE LABAI MYLIU ir pabuciuoja---sita tai pati sugalvojo,niekas nemokino. O prasau ir aciu ,tai nuolat girdi ir ismoko...😀
O man labai smagu stebėti, kaip auga ir tobulėja mano anūkėlė, kuriai dabar pusantrų metukų, o jos broliukui trys mėnesiukai 😀 Emilija anksti pradėjo sakyti "atiū" (ačiū), "atia atia" (viso gero) ir t.t. aišku, kiekvienas sąmoningas žodelis - mums stebūklas, bet džiaugsmo ašara trykšta, kai žiūriu, kaip ji gražiai ir švelniai glosto broliuką, kalbina jį ir dalijasi viskuo, kas pas ją rankytėse, o svarbiausia, kad tik broliukas nebūtų be "tiutės" (čiulptuko), jei Dominykas ir ne verkia, bet jei be "tiūtės" tai jau ne tvarka 😀 skuba kuo greičiau tą "skanėstą" įkišti broliui, o ką besakyti, jei jis pradeda verkti...skuba į pagalbą broliui su "tiute, tiute, tiute!".Kas įdomiausia, kad ir jai ta "tiutė" - nusiraminimas, bet brolio "raminamųjų" pati ne skanauja 😀, nes negalima, nes čia brolio 😀. Žaviuosi gražiu jų bendravimu ir tikiuosi, kad bus geri draugai.
Mažoji išmoko sakyti ačiū, o mokėmės turbūt kaip ir visi, kai duoda man kažką sakau ačiū, o ji pakartoja.
visada kai ka duoda maziukas sakau aciu ir jis paskui ar duoda ar pasiima sako aciu
Prisiminiau dar vieną smagų dalyką, maniškė žaislais nelabai mėgsta dalintis, vis gi vienturtė kolkas 😀 bet jei ką valgo, tuoj kiša ir man į burną paragauti 😃 tai per dieną tiek visko atsiragauju, nes kol neparagauju tiesiog neduoda ramybės, taip pat pasiūlo ir kitiems, ir jei jau kartą iš jos paragavai, eis ir neš tau vėl ir vėl ragaut 😀
Mano mažoji jau didelė pana, jai 1,4m. Labai gera mergaitė, jei paprašai, duoda tau žaislą, parodo, pasako ate ir pan. Labiausiai mane džiugina jog ji, net nemokyta, viska ką jai beduočiau ar ji duotų man visada pasako ačiū, jis skamba atiu 😀 man labai gražu klausyt kai ji taip sako savo plonu balseliu. Smagiausia ir tai, kad ji tai sako ne vien man ar tėčiui, bet visiems. Nors šiaip prie svetimu žmoniu šiek tiek drovisi, bet atiu pasakyti niekada nebijo 😀
Mano mažylė yra nelabai drasi tai tiesiog negalėjau nepastebėti, kaip nuvykus kur į svečius ji duoda labas. O jei ką duodą, pavaišina ar ką nuperkame ji visada pasko ačiū ir jei nereikia priminti kad va pasakyk ačiū, jau žino kada reikia pasakyti. Taip pat labia džiaugiuosi, kad visada atsisveikina jei kas būną atvykę, ar mes būname svečiuose ir vykstant namo ji visada atsisveikina. 😀