Mama, ir aš noriu atlikti žygdarbį: įspūdžiai po nuotykių spektaklio “Emilis iš Lionebergos”

Mūsų šeimoje jau įprasta, kad sekmadienio vidudienį dažnai praleidžiame kuriame nors teatre. Pirmą kartą teko pabuvoti Vilniaus kameriniame teatre, kuriame su Saulute žiūrėjome premjerą - nuotykių spektaklį vaikams pagal švedų vaikų rašytojos Astrid Lindgren romaną “Emilis iš Lionebergos” . Ir štai ką apie jį manome…

Trumpai apie spektaklį:

Emilis – mažasis neklaužada, linksmas ir žingeidus vaikas, kurį pažinojo visi Lionebergo gyventojai. Jis visuomet kažkur įkliūdavo. Ir nors Emiliui buvo tik penkeri metai - jis buvo stiprus kaip jautis. Jis atrodė meilutis kai nerėkdavo. Iš pažiūros visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė.

Astrid Lindgren romano inscenizacija iš šiuolaikinių pasakiškų pastatymų vaikams skirsis kalbėjimu apie realų vaikų gyvenimą, jų pastangas pritapti suaugusiųjų pasaulyje, didelę vaikų drąsą, savarankiškumą. Spektaklis turėtų vaikams įkvėpti pasitikėjimo savimi, parodyti, kad jie būdami maži yra labai reikšmingi žmonės ir gali nuveikti didelius darbus: kaip, kad pagrindinis personažas - išgelbėti gyvybę sergančiam draugui.

Saulutės (8 m.) įspūdžiai po spektaklio, valgant ledus:

„Man patiko tas Emilis ir jo mažoji sesutė, jie abu iškrėsdavo ką nors juokingo. Pavyzdžiui, labiausiai man patiko, kai Emilis užsidėjo „bliūdą“ ant galvos ir negalėjo jos niekaip ištraukti. Bet liūdna buvo, kai jo tėtis jį pasodino į tą, kaip ten ta vieta vadinasi, na kur jis turėjo būti vienas (malkinė - mamos patikslinimas :) Dar, žinai, mamyte, juokinga ta dalis buvo, kai tokia pikta moteriškė buvo ir Emilis su draugu norėjo ją sugauti ir nubausti. O kodėl ji tokia pikta buvo? Ai, dėl to, kad nedavė kitiems dešrų ir pati viską suvalgė“.

Mano nuomonė:

Pirmiausia visuomet džiugu matyti pilnutėlę salę, kurioje pasipuošę tėveliai su vaikučiais susirenka pažiūrėti spektaklio. Kad ir su visai mažais pypliukais, kurie, rodos, dar nesupranta, kas scenoje vyksta, tačiau pats buvimas su tėvais – jau yra labai daug.

Skandinaviškas stilius žavi – paprasta, neperkrauta daiktais, unikali scenografija. Išdykėlis, kupinas išdaigų Emilis nukėlė į vaikystę, į kaimą, kai ir mes sugalvodavome įvairiausių šunybių ir kaip tėvai po to mus bausdavo, bet vaikai yra vaikai – jiems to reikia. Visa tai šauniai atsiskleidžia scenoje.

Taip įsijaučiau, jog viena spektaklio vieta net šiek tiek sugraudino – per pūgą naktį ant arklio su sergančiu draugu jojantis tas pats išdykėlis Emilis, kuris vienintelis rado būdą, kaip padėti draugui.

Kai, rodos, visi aplink nuleidžia rankas, atsiranda tas mumyse mažas vaikas, kuris savo ryžtu ir drąsa viską įveikia. Nesunku įsijausti, kai taip įtikinamai sukurta scenografija.

-Mama, ir aš noriu atlikti žygdarbį!

-O kas yra žygdarbis?

-Tai toks daiktas, kai ką nors išgelbėji arba kam nors labai labai padedi...:)

Šį spektaklį labai rekomenduojame visoms šeimoms. Tikrai verta sugrįžti į vaikystę ir prisiminti savas išdaigas, galbūt tuomet galėsime geriau suprasti save ir kitus.

Plačiau apie Vilniaus kamerinio teatro spektaklius: www.vkamerinisteatras.lt/