Ir nustebau, kad aš dar jas turiu, gi jos su manim vienmetės. Ir svarbiausia - labai geros būklės. Vadinasi, bus galima iš mano namų bibliotekėlės perkelti į dukrytės knygelių lentyną.
Vytės Nemunėlio knygutė apie meškiuką Rudnosiuką, manau, žinoma visoms mamytėms nuo pat vaikystės. Daugelis mokykloje gal net ir per kalėdinį vakarą bandėme suvaidinti šią eiliuotą pasakaitę. Matydama seniau iliustruotas knygeles net mintyse sugrįštu į vaikystę.
Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ kupina vaikystę primenančių eilėraštukų, kurių ne vieną dar mokykloje mokiausi atmintinai.
Taip pat ir Violetos Palčinskaitės „Senamiesčio lėlės“ gražina mane į vaikystę. Eilėraščiai labai vaikiški ir lengvai įsimenami. Net Motinos dienai galima išmokinti savo vaikučius kokį trumpą eilėraštuką padeklamuoti.
Tik dabar pastebėjau, kad mano vaikystės knygelės – daugiausia eilėraščių. Gal dėl to, kad labai mėgau skaityti poeziją.
Labai ačiū mama, kad išsaugojai tokį vaikystės prisiminimą!
Rima
Aciu labai 😀 glosto savimeile 😀
jetaau koks grazus vaikutis 😀
Tikrai šaunuolė mama, kad išsaugojo tokias knygeles! 😀
Baltu pavydu pavydžiu.
Mes vaikystėje turėjome pilną spintą vaikiškų knygų, užaugome, mama darėsi remontus, nebeturėjo kur jų laikyti...kai ką išdalino, kai ką išmetė ☹.
Tiesa sakant, esu jau keletą senoviškų knygų savo vaikams nupirkus, nes jaučiu didelę nostalgiją.
Labai smagios knygelės,turėtų patikti mažylei😀