Mokomės namuose: raidžių namelis

Raides vaikystėje aš išmokau tiesiog klausydamasi man skaitomų knygų ir vis klausinėdama - kokia čia raidė, o kokia ten? O štai skaityti manęs “anksčiau laiko” niekas nemokė, tad pirmojee klasėje teko per vieną vakarą išmokti jungti raides į žodžius, o šiuos - į sakinius. Tikrai atsimenu tą jaudulį blogąja prasme, nes toks namų darbas atrodė gerokai per sunkus. Todėl savo vaikus nutariau pamažėle raidžių ir skaitymo meno išmokyti anksčiau, nei jie išeis į pirmąją klasę.

Žemynos pažintis su raidėmis vyksta jau ilgai ir labiausiai sudomino raidžių knygelė su žvėrelių paveikslėliais ir lipdukais. Beklijuodama tuos lipdukus daugelį raidžių ir įsiminė, tačiau kelios vis dar painiojamos ar pamirštamos po ilgos raidžių žaidimų pertraukos. Tos raidės vieną dieną ėmė ir apsigyveno raidžių nameliuose.

Pamačiau, kad spaudimas mokantis visai neveikia. Atsibodo tos raidės, nors ir ne visos atmintyje, bet gi tas pats per tą patį ir raidžių knygelėmis daugiau nebesidomi. Tad vieną dieną grįžusi iš darželio ant sienos Žemyna pamatė didelį popieriaus lapą su vienu nameliu iš spalvoto popieriaus. Atvėrusi langelį rado raidę R.

-Oho, kokia čia raidė gyvena namelyje?
-Rikantės, - atsako ši. Na žinoma, juk sesės vardo raidė.
-Tai kaip vadinasi?
-R.
-Taip, iš tiesų. O kokia ten raidė kamputyje po šviečiančia saulyte?

Atverčiame saulutę iš spalvoto popieriaus ir randame raidę S. Kaip Saulė.

-Sss, - šnypščia Žemyna iškart, - Sraigės raidė, - dar priduria prisiminusi raidžių knygelę su nupiešta sraige ties S raide.
-Taip, sraigės ir saulės raidė.

Ir viskas. Daugiau tą vakarą apie raides nesikalbame. Kitą rytą prieš darželį dar kartą prisimename, kasgi gyvena ant to didelio popieriaus lapo, o vaklare randame naują namelį, kuriame gyvena raidė K. Paprasta ir be galo veiksminga. Nedomina nameliai? Galbūt po miestą gali važinėti gaisrinė iš G raidės, o policijos automobilį galėtų vairuoti P raidės. Gatvėje gali eiti mergaitė su M raide ant ke[purės ir jos šuniukas su raide Š ant antkaklio.