Motinystė - sapnas, iš kurio bijau pabusti

Stoviu ir verkiu. Verkiu iš  laimės. Iš laimės, kad esu mama ir mano vaikas scenoje man ir kitoms mamytėms dainuoja Z.Gaižauskaitės "Motulės rankos“.

Nuo rankų motulės paukščiukas pakilo.

Pakilo virš sodo, virš bundančio šilo.

Ant rankų motulės paukščiukas pragydo,

Nusijuokė saulė ir gėlės pražydo.

Čia pasakų pilys, ir žydros, ir žalios

Nuo rankų motulės prasideda kelias...

Ech, kokia laimė ir gyvenimo prasmė, įprasminta tokiuose paprastuose ir kartu dideliuose dalykuose, kuriuos dažniausiai net nesugebėdavau pajusti, pamatyti, suvokti. Prisipažinsiu, tikrai ne visuomet danguje iš debesėlių sugebu pamatyti tą avinėlį, kurį vaikas mato ir man parodo.

Iš vaiko išmokau grožėtis gėlyte, vabaliuku ir pan.

Vaikas man manyje suteikė naujo polėkio, atradimų ir gal net išdrįsčiau teigti – kūrybinių galių. Net negalėjau  pagalvoti, kad į hobį peraugs rankdarbiai, kuriuose pasakų personažai persikelia į vaiko drabužėlius.  

Pradėjau sveikiau gyventi: baseinas, mankšta ir t.t.

Su didžiausiu polėkiu skubame į vaikiškus spektakliukus, kūrybines dirbtuvėles ir pan.

Net negalėjau pagalvoti, kad paklausus, kokia mano įdomiausia nesenai perskaityta knyga, atsakysiu - „Batuotas katinas“.

Vaikutis pakoregavo ir atostogų tikslus ir poreikius. Tapome orientuoti labiau į vaiko poreikius, tačiau nepamirštame ir savęs. Sakysite - neįmanoma? Ne tik įmanoma viskas, bet ir būtina, nes atsakinga esu už vaiką, kuriam aš reikalinga, tad privalau ir save tausoti.

Tad į smulkmenas, menkus nesklandumus ir t.t. išmokau nereaguoti.

Neplanuoju į ateitį- gyvenu šia diena. Neskubinu įvykių, viskam reikalinga savieiga. Nepanikavau, kad mano dvimetė brangenybė dar dėvėjo sauskelnes, nebariau vaiko už jo protestus, už tą pačią sekundę karštą/šaltą sriubą.

Gintarė