Pradedame ĮDOMŲ PROJEKTĄ „Į darželį – su Saule!“

Nuo šiandien pradedame naują projektą, skirtą vaikučių adaptacijai darželyje. Visi ir visos žinome, koks tai nelengvas procesas tiek tėveliams, tiek pačiam vaikučiui. Tuo jau įsitikinome iš jūsų blogų projekte "Pirmas kartas darželyje ir mokykloje", tačiau šis projektas bus labiau orientuotas į vieną konkrečią šeimą.

Kelis mėnesius stebėsime beveik trejų metukų Saulutę, kuri neseniai pradėjo lankyti mokyklėlės “Strazdanėlės” Vaikų priežiūros centrą „MINIdarželis“ Vilniuje . Tiesa, pirmas bandymas peržengti darželio slenkstį buvo pernai, tačiau nesėkmingas. Kodėl? Netrukus sužinosite.

Kiekvieną penktadienį Saulutės mama Ilona rašys blogą apie naujus dukrytės pasiekimus, dalinsis džiaugsmais ir rūpesčiais, o mes su specialistų pagalba bandysime suprasti, kodėl yra vienaip ar kitaip, kokios daromos klaidos, ką reikia daryti, kad adaptacija būtų kuo sėkmingesnė ir pan.

Taigi, pradedame...

Pirmiausia susipažinkime su mamyte - žinoma Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktore Ilona Kvietkute ir jos šeima.

Esu mama Ilona. Dirbu ir teatre, ir ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje su vaikais. Kai su vyru Augiu pradėjome kalbėti ir galvoti apie vaikus, atsirado Saulytė.

Kadangi neišvengiamai reikėjo eiti į darbą, sprendėm klausimą - darželis ar auklytė? Nutarėm pabandyti darželį. Saulytei praėjusiais metais buvo 1 metai ir 9 mėnesiai. Savaitę prieš rugsėjo pirmąją mes pradėjome lankyti darželį, kad apsiprastumėme su aplinka, su aukletoja ir su vaikučiais (jų buvo mažai, nes dar vasarojo).

Ir buvo visai neblogai, net porą sykių buvau palikusi 3-4 valandom ir nei ašarų, nei mamos reikalavimų nebuvo. Ir štai atėjo 2012 m. rugsėjo 1-oji, sugužėjo visi darželio vaikai - vieni verkia, kiti rėkia, treti laksto...Ir Saulytė labiausiai išsigando (taip supratau) to chaoso: verkimo, rėkimo, didelio garso (nes prieš tai darželyje buvo tylu, ramu, vaiku nedaug).

Įsikabino tąkart į koją ir nebepaleido. Vakare pakilo vaikui temperatūra, sloga, sirgo maždaug dvi savaites. Tuomet ėmėme intensyviai ieškoti auklytės. Nusprendėme, kad vis tik po metų į darželį leisime.

Ir štai praėjo metai. Saulytei dabar - 2 metai ir 9 mėnesiai. Savaitė prieš rugsėjo 1-ąją. Bandome vėl adaptuotis darželio patalpose, su ta pačia auklyte ir vaikais. Gal jai būtų smagu, bet manęs niekur nepaleidžia. Buvau "dingusi'' pusvalandžiui, tai tą laiką praverkė. Bet į darželį kartu su manim ėjo noriai ir buvo laiminga.

Ir vieną vakarą mes susidėjome visus daiktelius, kurių reikės darželyje, rūbelius susiruošėme rytojaus dienai darželyje (nes galvojau atvesti ir palikti). Ir nežinau, ar čia sutapimas, ar kas kita: dieną kalbėjau su dviem močiutėm ir pasakojau, 'kad „va, ryt eisim į darželį, aš ją paliksiu, matysime, kaip Saulytei seksis“ ír t.t. O Saulytė tuo metu gal filmuką žiūrėjo ar žaidė kažką, aš svarsčiau - ar ji girdi, nors garsiai kalbu, bet ji visiskai nereagavo į tai, ką pasakojau. Ir tą naktį prieš ketinimą eiti į darželį vėl temperatūra, sloga ir savaitė namuose. Scenarijus kaip ir pernai.

Ir štai ta pirmoji diena, kai buvo darželyje be mamos. Aš galvojau, kaip čia daryt – ar jai nematant dingti, ar pasakyti, kad „štai einu į darbelį, bet ateisiu greitai“ (kad vaikas žinotų, jog mama tikrai ateis pasiimti).

Kadangi Saulytė pirmoji pradėjo kalbą apie tai, kad aš jos nepalikčiau, tai aš ir pasakiau, kad ''mamytė eis padirbėti, kol ji pabus su vaikučiais, ir sugriš jos pasiimti''. Palikau verkiančią auklytės glėby, bet paskui, pasirodo, greit nusiramino, ėmė žaisti ir su auklyte susitarė, kad ryt ateis su ja pažaisti ir t.t.

O kai atėjau pasiimti, jau matau, kaip prasidėjo ''vaidyba'' prieš mane: lūpos patemptos, ašaros akyse, su auklytėm nebendrauja (rodos, pirmą kartą mato). Bet aš    nereagavau į jos tokią būseną, o ramiai bandžiau nukreipti jos mintis kažkur kitur: klausinėjau, ką veikė, paprašiau, kad parodytų, kur jos piešinys, kurį nupiešė. Tai suveikė, nes iškart užsimiršo ir ėmė šypsotis bei pasakoti, ką piešė.

Aišku, kai atsiminė, vėl grįžo prie ašarojančio zirzimo ir taip maždaug tęsėsi, kol išėjom iš darželio, paskui laiminga pasakojo, kaip jai patiko, kaip žaidė su vaikais. Prieš atsisveikinant auklytė Marta klausia: „Saule, ar rytoj ateisi?“ O ji sako, kad „ne“. Aš sakau: „Bet jei tu rytoj neateisi, tai auklytės Marta ir Rita labai liūdės. Liudės ir verks“. Šis faktas apie auklyčių verkimą jai buvo labai juokingas, tai pasakė, kad ateis. Tai lauksime kitos dienos ir žiūrėsime, kaip viskas vyks toliau.

Dukrytę Saulę galėčiau apibūdinti kaip labai emocionalų vaiką. Jei daro tai, kas jai patinka, tarkim, dainuoja ar šoka, tai daro 100% ir dar prideda. Ji labai aktyvi ir imli naujovėm. Labiau nori draugauti su vyresniais vaikais, bet turbūt dėl to, kad pusbrolis, ir pusseserės vyresnės. Tai, kad „MINIdarželio“ grupėje yra įvairaus amžiaus vaikų, jai labai patinka.

Kodėl taip nutiko, kodėl mažajai Saulei nepavyko ilgiau lankyti darželio? Kokių klaidų nedaryti nuo pat pradžių, kad adaptacija būtų sėkminga? Kalbamės su mokyklėlės „Strazdanėlės“ įkurto Vaikų priežiūros centro „MINIdarželis“ vadove, ankstyvojo ugdymo pedagoge Sonata Latvėnaite-Kričeniene.

Pagrindinė klaida buvo ta, jog patys tėvai, atvesdami dukrytę į darželį, nebuvo tam visiškai pasiruošę. Jie manė, kad mažylė lengvai pripras. Tačiau jie neapsvarstė situacijos, kas bus, jei dukra ims verkti, išsigąs triukšmo ar susirgs…Ir kai jie susidūrė su pirmu pavojumi, tiesiog pasidavė. Jei jie būtų viduje apsiprendę, kad Saulutė ir toliau eis į darželį, nepaisant jos verksmo, adaptacija galbūt būtų ilgesnė (gal būtų užtrukusi mėnesį ar ilgiau), tačiau ji vis tiek būtų pripratusi prie darželio. Turėdami galimybę Saulytės tėvai pasirinko paprastesnį  kelią ir susirado auklę.

Kokio amžiaus vaikutį geriausia pradėti vesti į darželį?

Kai mamos su metukų ar pusantrų amžiaus mažyliais kartu lanko mokyklėlės „Strazdanėlės“ užsiėmimus, o po to atkeliauja į „MINIdarželį“, pastebime, kad kartu su tėvais veikloje dalyvavusiems vaikams, toks pasikeitimas sukelia daugiau problemų, jis nenori vienas likti darželyje, nori kad šalia ir toliau kaip įprasta smagiai laiką leistų ir jo mama. Geriausias amžius lankyti darželį yra dvejų-trejų metukų. Tačiau jei vaikas gerai kalba, pats sėdasi ant puoduko, jau yra truputį savarankiškesnis, adaptacija būna šiek tiek lengvesnė.

Trumpai kalbant – tai labai individualu. Visi mažyliai vis tiek labai prisirišę prie mamos, prie namų aplinkos. Darželyje vaikas, galima sakyti, laikinai praranda savo erdvę ir mamą – tai jam labai daug. Jei jis lieka vienas namuose su aukle, bent jau turi namus ir savo žaislus, kur yra karalius. O atėjęs į darželį, svetimą aplinką „karūna“ nuo jo nuimama.

Kaip mažoji Saulutė jaučiasi šiemet?

Lyginant su praėjusiais metais, Saulė daug ramesnė, ji daug daugiau supranta, visai kitaip reaguoja į naują aplinką. Lyginant su kitais vaikais „MINIdarželyje“, kurie pirmą kart atkeliavo į darželį, Saulutė yra labai nedrąsi, save saugo, atsargiai reaguoja, yra uždara, drovi, labiau stebi aplinką. Tačiau jai darželis dabar patinka, tik dar sunkus išsiskyrimas su mama ar tėčiu. Aišku, tai natūralu. Pirmą dieną po mamos išėjimo ji verkė 15 minučių, bet kitą dieną mamai išėjus, ji beveik nebeverkė. Tai nebloga pradžia.

Kaip pakomentuotumėte situaciją, kad vaikas, tik pradėjęs lankyti darželį, reaguoja susirgimu – sloga, temperatūra. Šiemet, kaip pasakojo mama, Saulutei buvo tas pats – vos susiruošus į darželį, vaikas susirgo. Ar tai normalu?

Tikrai normalu. Saulė – ne išimtis, vaikai dažnai taip reaguoja į nepažįstamą situaciją, aplinką. Tai streso ir įtampos pasekmė. Juk tai didžiulis žingsnis – išėjimas iš namų, atsitraukimas nuo mamos. Vienas vaikas tą įtampą išverkia, kitas išsiserga. Mamos, tėveliai  gali padėti jiems pasiruošti šiam išbandymui, sugalvoti tokį gyvenimo ritmą ir ritualus namuose, kad jie kuo mažiau keistųsi vaikui pradėjus lankyti darželį.

Jei jūs turėjote ritualą su vaikučiu pasivaikščioti, tą ir darykite iškart po darželio. Jei dainuodavote daineles, tą darykite ir toliau, pvz. eidami į darželį. Tai būtina, kad vaikas neprarastų tų malonumų, kurie jam svarbūs. Darželį reikia priimti kaip natūralų procesą ir nenutraukite to, ką iki tol veikėte su vaikučiu. Kalbėkite, bendraukite ir sužinosite kas juos neramina, o tada bus lengviau pašalinti sunkumus. Vaikutis turi jausti jūsų paramą, meilę, taip jam bus saugiau.