Kai pajauti, kad pavargsti nuo kasdienybės, rutinos ir pareigų, būtina atsitraukti ir nors trumpai pailsėti, nes kitu atveju išsikrovus ne tik emociškai, bet ir fiziškai, prarandi ne tik nuotaiką, bet dažnu atveju ir sveikatą. Ypatingai šaltu metų laiku.
Kai Jonas pradėjo kiekvieną dieną nenorėti keltis į darželį, grįždavo po jo be ūpo ir paklausus „kaip praėjo diena“, atsakydavo „niekaip“. Kai futbolo treniruotės tapo proga ieškoti priežaščių kodėl neiti. Kai prasidėjo daug pykčių ir nesusikalbėjimo namuose, supratau, kad reikia atsitraukti ir pabėgti nuo rutinos.
Pasiimti atostogas ir sėdėti namie, man neatrodė labai viliojanti mintis. Juk ir bėgi nuo rutinos ir kasdienybės. Bėgti ten kur šilta, pasirodė per trumpas laikas susiplanuoti, o ir kam bėgti kur šilta, kai turėjom tokią nuostabią vasarą? Prisiminiau, kad turiu pasižymėjusi kelis dalykus, kuriuos vasarą nespėjome nuveikti ir nusprendžiau, kad neilga, bet aktyvi pažintinė kelionė po Lietuvą, bus pats tas.
Taigi – susiplanavom atostogas paskutinę lapkričio savaitę. Sakysit, kas juos nešė į tą galerą ir ką veikti tokiu metų laiku? Ogi keliauti automobiliu ir lankyti muziejus.
Kadangi man atostogos ir poilsis asocijuojasi su visišku buities, pareigų nebuvimu, o tik su malonumais ir pramogomis, nusprendžiau, kad nakvosim viešbučiuose (čia atskira įpūdžių dalis), valgysim ką norėsim, negaminsim, nesitvarkysim, o būsim kartu ir patirsim nuotykių.
Užbėgant įvykiams už akių, noriu pažymėti, kad nors kelionę susiplanavom 3 dienų, bet absoliučiai visas atostogų dienas kažką smagaus veikėm.
O dabar apie viską nuo pradžių.
Penktadienis, paskutinė darbo diena prieš atostogas ir ją pažymėjome Jono draugės gimtadienyje žaidimų kambaryje. Jonas prieš tai daugiau nei savaitę nematė visų draugų, nes sirgo, tai galite suprasti, kad atostogų pradžia buvo pažymėta labai smagiai.
Šeštadienis – galvojome ramiai susiruošime kelionei, pabūsime namie. Kur tau. Su mumis taip nebūna. Tą dieną vyko renginiai skirti Lietuvos Kariuomenės 100mečiui paminėti. Karinės technikos paradas tiesiog mus šaukė :) na negalėjome to praleisti, o vėliau aptarėme kartu su močiute ir dieduku begerdami kakavą.
Sekmadienis – vis dar galvojome, kad ramiai pasiruošime kelionei ir pabūsime namie. Manot pavyko? Ne, nemanau. Paroda Vaikų šalis 2018, Litexpo. Šiemet šiek tiek nuvylė, nes buvo kaip niekad negausi. Tačiau kaip visada labai pritaikyta vaikams. Grįžom namo ne tik pilni įspudžių, bet ir pilnu automobiliu, nes mama nusprendė nupikrti Jonui namą. Tuo metu tikrai nežinojau, kur jį dėsim, bet kol kas pirkinys pasiteisino.
Pirmadienis – Trečiadienis -Kelionė po Lietuvą automobiliu.
Vilnius - Kaunas – Šiauliai – Vilnius. Toks buvo pirminis planas. Kodėl toks? Kaune pati nebuvau senokai, o ir veikti su vaiku ten tikrai yra ką (po kelionės sakėm dar tikrai grįšim, nes jau atradom ką dar norėsim pamatyti), o Šiauliai viliojo savo Šokolado muziejumi, kurį buvau Jonui pažadėjusi dar vasarą. Taigi aplink šiuos 2 miestus ir lipdėsi mūsų maršrutas ir pažintinė programa.
Pirmadienį išvykome į Kauną. Reikia nepamiršti paminėti, kad man asmeniškai kaip pradedančiai vairuotojai, tai buvo tokia pirmoji kelionė vienai su automobiliu.
Zoopark Megoje. Zooparką norėjau jau aplankyti ir Vilniuje, taigi pamačius, kad yra Kaune, apsilankymą įtraukiau į atostogų programą. Zoologijos sodo „konceptas“ iš principo nėra geras, nes gyvūnai laikomi nelaisvėje, o bet tačiau šis Zooparkas nustebino savo sąlygomis, švara, mylinčiais gyvūnus darbuotojais, o svarbiausia tuo, kad jis interaktyvus ir iš esmės beveik su visais gyvūnais gali pabūti, juos pamaitinti, paglostyti, pabendrauti. Bilietai nėra patys pigiausi, tačiau atėjęs, gali medituoti su jais, kad ir visą dieną. Jonas bėgiojo nuo triušiukų iki jūrų kiaulyčių, glostė vėžlius, maitino papūgėles. Nedrįsom užeiti tik pas šikšnosparnius, nors net ir ten galima. Darbuotojai prieina, užkalbina, pasakoja apie gyvūnus, sutinka ir išlydi su šypsenomis. Tikrai maloniai praleidome laiką, o Jonas, pasekoje užsimanė jūrų kiaulytės.
Visai šalia Zooparko, Megoje įsikūręs edukacinis pramogų centras Curiosity. Tai lyg žaidimų kambarys paremtas tyrinėjimu, pažinimu ir pojūčiais. Skirtingose erdvėse gali sužinoti apie garsus aplink mus, muzikos intrumentus, kaip įrašyti laidas, viską apie žmogaus kūną iš labaiiii arti, apie gyvūnus, apie detektyvus, apie statybas, gaisrininkus, apie maisto produktus ir virtuvę, apie energija ir kaip ji atsiranda, apie kosmosą ir daug daug kitų dalykų. Valandos mums sunkiai tenais užteko. Kaina tikrai nėra didelė ir tikrai verta to, ką pamatėme. Labai didelis pliusas, kad buvome darbo dieną, taigi buvo labai nedaug žmonių. Matėme yra erdvių ir švęsti gimtadienius.
Šioms 2 pramogoms sugaišome nei daug nei mažai – 3 valandas. Pridėjus kelionę iš Vilniaus, gaunasi neblogai išeikvota energija. Prisėdus papietauti, išgirdau - „važiuojam į viešbutį, nebenoriu nieko“. Na va, galvoju. Programa šuniui ant uodegos ir pradėjau Joną kalbinti, kad gi laukia Lietuvos aviacijos muziejus, o jis tik žiūrėjo apsiblausiusiomis akimis ir nieko nenorėjo. Tačiau- nieko turbūt nenustebinsiu, kad maistas daro stebuklus. Pavalgius, Jonas persimainė kaip diena ir naktis. Ir ūpo atsirado ir jėgų.
Taigi Lietuvos aviacijos muziejus. Aš iš tikrųjų net neįsivaizdavau, kad toks egzistuoja. Internete radau tik bendrinę informaciją apie jo lankymą, tačiau ko ten tikėtis – nežinojau. Tačiau užkietėjusiam transporto fanui, tikėjau, kad patiks. Atvykus – mus pasitiko gera naujiena – priešmokyklinukams įėjimas nemokamas. O ir aš susimokėjau tikrai labai nedidelę kainą už bilietą. Pirmadienio pavakarę, kai visi sėdi kamščiuose, betraukdami iš darbų namo, muziejuje mes buvome vieni :) labiausiai buvome nustebinti ekspozicijos lauke, kurią sudarė tikri lėktuvai ir sraigtasparniai. Nereikia turbūt minėti, kam atvipo žandikaulis ir vis prašė jį nufotografuoti diedukui. Muziejus tikrai nemažas, su labai daug eksponatų. Nuo Lituanica analogo, įvairių sklandytuvų, lėktuvų, įvairios lėktuvų amunicijos. Yra eksponatų, į kuriuos galima atsisėsti, pamaigyti mygtukus, pasisupti ir panašiai. Mums tikrai patiko ir labai rekomenduoju.
Kaune labai norėjau nueiti į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, ir IX forto muziejų, tačiau pirmadienį jie nedirbo. Karo technikos muziejų kažkaip ieškodama praleidau, o gyvenome šalia jo, tai Jonas sakė – teks į Kauną grįžti :)
Į viešbutį atvykom jau apie 19 val. ir norėjome ištiesti kojas, tačiau nebūtume mes, jei pailsėję, nepatrauktume iki laisvės alėjos vakarienės.
Antradienį iš ryto, patraukėme į Šiaulius.
Jonui buvo pažadėta Šokolado muziejus, tačiau tik dėl jo, tokio kelio važiuoti nenorėjau, taigi ieškojau ką pamatyti Šiauliuose galėtumėm dar. Nors informacijos internete tikrai mažoka, atradau, kad Šiauliuose yra Dviračių muziejus. Nieko nesitikėdama įtraukiau jį į mūsų programą. Taigi Šiaulių reziume – kiek tikėjosi Jonas daug iš Šokolado muziejaus, o iš dviračių ne, tiek labai mus nustebino dviračių muziejus, o Šokolado ne tiek.
Rūta Šokolado muziejus nėra labai didelis, daugiau istorijos, mažiau interaktyvumo, manau pats muziejus įdomesnis būtų šiek tiek didesniems vaikams. Rekomendacija – vykti į muziejų tik su apsilankymu edukaciniuose užsiėmimuose, kur galėsite gaminti šokoladą. Kažkaip praleidau informaciją, kad jie vyksta tik šeštadieniais, nebent būtume didelė grupė. Taigi Jonas liko šiek tiek nusivylęs, kad negalėjo pasigaminti šokolado. Įdomiausia muziejaus dalis – šokoladiniai bilietai :)
Kadangi buvo ilga kelionė nuo Kauno iki Šiaulių, plius jau vienas aplankytas muziejus, mačiau kad Jono baterija vėl senka. Vėl pradėjo kalbėti, kad nieko nebenori, nori į viešbutį pailsėti, jokie dviračiai jam jau nebebuvo galvoje. Tačiau pavalgius sušių, su nauja energijos banga, patraukėme link Dviračių muziejaus.
Dviračių muziejus vėlgi nemokamas ikimokyklinukams, o suaugusiems „pigiau grybo“. Dar gavome „į dantis“ audiogidą, kas išties maloniai nustebino, nes apie daugelį eksponatų galėjome išgirsti įdomių istorijų. Nereikia turbūt minėti, kad muziejuje vėl buvome vieni :) Taigi nuo pradžių – muziejus per 3 aukštus, eksponatų tikrai nesitikėjau tiek gausiai, ir senoviniai dviračiai ir sportiniai ir šiuolaikiniai, kai kuriuos dviračius galima minti. Aikčiojom su Jonu visur kur žiūrėjom. Tokio susidomėjusio muziejuje aš jo seniai nemačiau. Tildė mane, kai klausėsi audiogido. Nenorėjo net išeiti. Rekomenduojam abu.
Tik būnant Šiauliuose akis užkliuvo ir sudomino mane Fotografijos muziejus ir Radijo ir televizijos muziejus, o grįžus diedukas gi priminė Zoknių orosuotą, kur galima bent iš toli pažvelgti į naikintuvus, todėl sakėm kartosim kelionę ir čia. Vien dėl šokolado gamybos :) o po to ir viso kito.
Taigi jau visai vakarop patraukėme į Radviliškį. Kas ten paklausit? Ogi nakvynė. Beieškodama padoraus viešbučio už padorią kainą, Šiauliuose nelabai ką radau, tačiau radau Radviliškyje, kuris yra 20 km nuo Šiaulių. Ir žinokite – rekomenduoju, jei reikės apsistoti būnant tose apylinkėse. Radviliškio viešbutis - puikus, naujas, modernus. Puikus aptarnavimas, dėmesys vaikui. Apie viešbučio restorano kainas net nekalbu. Kai už pilną skanią vakarienę sumoki mažiau nei Čili picerijoje Vilniuje, jautiesi atvykusi kažkur į kitą respubliką.
Jei jau kalbame apie viešbučius, tai grįžkime prie viešbučio Kaune ir įspūdžių aplankiusių tenais. Jonas daugiau mažiau nėra apsistojęs tikrame viešbutyje. Apartamentuose, mini viešbutukyje taip, bet ne ten, kur nereikia nieko tvarkyti ir gali pusryčių valgyti ką nori ir kiek nori :) juokas juokais, bet atvykus į Kauno viešbutį ir užėjus į kambarį, pirmasis klausimas buvo „o tai kur mes valgyti pasidarysim?“. Pradėjus pasakoti apie pusryčius viešbutyje, apie švedišką stalą, vaiko akys didėjo ir pasipyklė klausimai „o tai galėsiu valgyti ką noriu ir kiek noriu?“. Ryte vos ne pašoko iš lovos ir pareiškė, kad yra alkanas, ko paprastai nebūna, o atėjęs į pusryčių erdvę, puolė visko prašyti įdėti, kol aš jį pradėjau stabdyti ir apsistojo, ties virtu kiaušiniu su sumušitiniu ir blyneliais. Vėliau aišku arbata su desertu ir pabaigai būtinai dribsniai su pienu. Būtų valgęs dar, bet jau reikėjo važiuoti.
Taigi grįžtam prie kelionės.
Iš Radviliškio turėjome patraukti namo į Vilnių, tačiau nusprendėme namo grįžti prasukant pro bobutes ir savo kaimą. Nors ir ratas gautųsi, bet kas mums, juk atostogos. Pro Molėtų kraštą važiuoti visada smagu ir nors kelio laukė apie 2,5 valandos, o su sustojimais gavosi ir visos 3, kelias visai neprailgo. Jonas ne tik kad nemiegojo, bet ir dainavo, linksmino mane, save ir dieną. Mane iš esmės stebino jo kantrybė ir nusiteikimas šios kelionės metu. Automobilyje praleidom tikrai daug laiko, bet neišgirdau nė vieno „nuuu kadaaaa atvažiuosiiiim?“, „nusibodooo“ ir net planšetės nereikėjo. Tiek prisikalbėjom apie viską, kad vakarais jau žodžiai baigdavosi.
Taigi atvykus pas bobutę, Jonas pareiškia, kad čia nakvosim, kas iš esmės keičia mūsų planus. Na bet atostogos yra atostogos ir atsisėdusi pas bobutę namuose, supratau, kokia esu pavargusi po ilgos dienos vairavimo, o ir vakaras ateina, kaip tik pašalo ir slidūs keliai. Vėliau sekė pareiškimas, kad jis miegos su bobute, nors niekada gyvenime to nei norėjo ir nei prašė. Vakarą leidau slapta besiklausydama jų pašnekesio prieš miegą ir buvo žiauriai gera.
Na ką, jau atėjo ir ketvirtadienis, o mes dar ne namie. O ši diena svarbi tuo, kad Jonas pirmą kartą gyvenime ėjo į tikro garso Sauliaus Prūsaičio koncertą. Padovanojo bilietą fanui diedukui gimtadienio proga ir pats laukė su nekantrumu. Taigi laukė kelionė į Vilnių, šioks toks pailsėjimas, pasipuošimas ir koncertas.
Jonui tikras įspūdis ateina maždaug kitą dieną. Jam reikia laiko suprasti savo emocijas, susidėlioti jas ir tik tuomet jis gali pasakyti, kaip buvo. Taigi...galiu paskayti tik tiek, kad iki šiol klausomės Prūsaičio kiekvieną dieną. Linkėjimai Prūsaiti :)
Na tai galvojot atostogos baigėsi? Po koncerto Jonas liko nakvoti pas močiutę ir dieduką. Aš turėjau laiko „pribaigti“ nykštukų advento kalendorių, o Jonas pasipasakoti kelionės įspūdžius.
Ir pagaliau po savaitės – penktadienio vakaras namuose. Nors fiziškai jautėmės pavargę bet Jono tokios geros nuotaikos nepamenu, kada mačiau. Supratau, kad atostogos patiko ne man vienai.
Pabaigai tik paminėsiu, kad jei jau aktyviai pradėjom atostogas, aktyviai ir užbaigėm. Šeštadienį dar laukė dieduko gimtadienio šventė, o sekmadienį dar keliavom į Keistuolių teatrą. Tai va tik tiek :)
Aš po savaitės grįžusi į darbą, jaučiausi kaip grįžusi po kokių trijų savaičių, o Jonas sakė visą savaitę pasakojo draugams įspūdžius.
Taigi pasitvirtino mano nuojauta, kad nereikia bėgti toli, juk tiek gražių nematytų dalykų Lietuvoje, nereikia ilsėtis vienas nuo kito, o reikia tiesiog ilsėtis kartu. Kai pagalvoji, turbūt vienas pirmųjų kartų, kai visą savaitę, 24 val. per parą, su Jonu buvome kartu absoliučiai visur (šeimos tėtis buvo savaitei išvykęs). Pagal mūsų klasikinę kasdienybę taip nebuna :) ir žinot, aš vėl savo vaiką pamačiau dar kitomis akimis, o jis turėjo visą mano dėmesį, be „oj Jonukai, tuoj, reikia pagaminti pietus“, „Jonai už 5 minučių, reikia uždėti skalbinius“, „ Jonai susitvarkyk kambarį prašau“ ir t.t.. Mes tiesiog buvom kartu, be jokių buitinių ir kasdieninių trikdžių ir aš tokį laiką nerealiai myliu.
Linkiu ir Jums tokių buvimo atostogų.
Linkėjimai!
Koks puikus laikas kartu! Šaunu labai👍🌷