Neringos Vaitkutės knygų bagaže jau dvi fantastinių knygų trilogijos, o Marijos Smirnovaitės iliustruota knyga „Karžygiuko istorija“ išrinkta 2013 metų knyga vaikams. Kalbiname šias dvi kūrėjas neatsitiktinai, nes lapkričio mėnesį pasirodė naujausia Neringos knyga „Neišduosiu tavęs“, kurią iliustravo Marija. Kūrėjos papasakojo apie nuotaikas rudenį, knygas ir savo jaunystės žaislus.
Neringa, viename interviu buvote užsiminusi, kad burlaivių ir skrajūnų pasaulis bus ne vienintelė jūsų sukurta šalis. Kokią šalį sukūrėte savo naujausioje knygoje „Neišduosiu tavęs“?
Neringa: Šįsyk nekūriau naujos šalies. Rašiau apie pasaulį, kuriame gyvenu ir kurį pažįstu. Vietos ir žmonės atsidūrę knygos puslapiuose – kažkada mano matytų žmonių ir vietų atspindžiai. Aš pastebiu ir labai ilgai prisimenu įvairiausias smulkmenas, todėl tereikėjo uoliai pasirausti atminties kertėse.
Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį kūrinį?
Neringa: Prisipažįstu (kaltai nunarinusi galvą), nebuvo jokio sąmoningo sprendimo ir jokių rimtų svarstymų. Vieną dieną, žiūrėdama, kaip žaidžia mano vaikai, spontaniškai sugalvojau pirmą sakinį, kuriuo galėtų prasidėti knyga ir nesugebėjau juo atsikratyti. Po pusės valandos jau žinojau, kaip knyga turėtų baigtis. Liko tik užpildyti puslapius raidėmis.
Rašiau, be gailesčio tryniau ištisus puslapius, vėl rašiau... dėliojau siužetą kaip margą skiautinį iš to, ką mačiau, girdėjau, jutau ir siuvau visa tai fantazijos siūleliais į visumą.
Buvo vasara, aplink tiek visokių pagundų, šio rankraščio neplanavau, todėl porą mėnesių palikau jį dulkėti aplanke. Paskui prisiminiau ir vėl pradėjau rašyti. Nežinau, kas privertė mane pabaigti šią istoriją. Gal ir aš kaip Gustė girdėjau mažą reiklų bronzos varpelį, neleidžiantį sustoti pusiaukelėje.
Ar galima teigti, kad šiek tiek nutolote nuo fantastikos žanro? Kodėl?
Neringa: Prisipažįstu, nutolau... bet reikia išbandyti ir kitus kelius, maknojant tais pačiais galima nukeliauti į nuobodulio šalį, o aš to tikrai nenoriu.
Ši jūsų knyga – pirmoji, kuri nėra trilogijos dalis. O gal vis dėlto reikėtų laukti tęsinių?
Neringa: Tęsinio neplanavau, kūriau istoriją, kuri tiesiog pasibaigs. Padėjau paskutinį tašką, o pailsėjusi pradėjau rašyti visai kitą pasakojimą, apie kitus herojus, kitus nuotykius.
Marija, kaip sekėsi kurti knygą „Neišduosiu tavęs“? Kaip vyko bendradarbiavimas su autore Neringa Vaitkute?
Marija: „Neišduosiu tavęs“ yra labai stipri Neringos parašyta istorija. Neringa puiki rašytoja, tegu tik nenustoja rašyti vaikams. Sakau jai, kad toliau rašytų ir tik nesustotų, nes žmonijai reikia tokių kūrinių. Istorija „Neišduosiu tavęs“ ypatinga ir šiam darbui reikėjo susikaupti labiau nei iliustruojant kitus kūrinius. Istorija jautri, stipri, kitam skaitytojui gal ir ašarą išspaus. Iš tiesų labai rekomenduočiau knygą paskaityti suaugusiems ir ypač tėvams. Labai tikra istorija, ne graudulinga, o tokia tikra, apie mus, apie mūsų vaikus ir kaip mes, suaugę, kartais užsisukę savo begaliniuose reikaluose nebematome nieko. Mums atrodo, kad lyg ir esame šalia savo vaikų, o iš tikrųjų nutolstame, patys nepajuntame kada ir kaip.
Vaikai išmoksta mums nesakyti dalykų, išmoksta slėpti stiprius, sudėtingus jausmus ir viską išgyvena vienumoje. Suaugę apsigauna nesuprasdami, kodėl vaikai mumis nebepasitiki ir kaip seniai jie yra nutolę. Manau, tikrai verta tokias knygas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems skaitant išsianalizuoti jausmus. O iliustracijos, manau, pavyko gerai. Jau čiupinėjau išleistą knygą, esu labai patenkinta spauda ir darbu kartu su dizainere Lina Eitmantyte-Valužiene. Mums komandoje visada gerai sekasi, ji pagauna visus mano sumanymus ir labai šauniai realizuoja makete. Smagu, kad leidyklai „Nieko rimto“ tinka mano sugalvoti viršeliai, tai iš tikrųjų labai svarbu, kai ne tik iliustracijas apgalvoji, o ir prie galutinio knygos vaizdo gali prisidėti, tuomet kūrybinis procesas būna vientisas.
Smagu, kad leidykla patikėjo man piešti iliustracijas vyresnei vaikų auditorijai. Tai viena pirmų knygų, kuomet turėjau progą piešti realistinio stiliaus iliustracijas. Man labai smagu, kai darbai ir užduotys būna įvairios. Tuomet ir aš kaip dailininkė turiu platesnes kūrybines galimybes.
Ar Gustės personaže atpažinote nors kiek savęs?
Marija: Vaikystėje tokia drąsi kaip Augustė tikrai nebuvau. Nors ir man visko būdavo. Visi nesusikalbėjimai su suaugusiais, aprašyti knygoje, labai atpažįstami ir iš mano vaikystės prisiminimų. Manau, kiekvienam perskaičiusiam turėtų likti panašus įspūdis. Save atpažinau ir iš suaugusiųjų personažų. Man atrodo, didžiausią klaida, kurią daro suaugęs žmogus, tai manymas „Ai, tie vaikai, jiems viskas paprasta“. Nieko panašaus, kiekvienas vaikas jaučia lygiai taip, kaip suaugęs – labai daug ir stipriai. Vaiko jausmai nevaikiški, skirtumas, kad mes suaugę mokame save sunkiose situacijose apsaugoti, o vaikas šito tik mokosi. Mes klystame manydami, kad žinome geriau už vaikus ir jie turi mūsų klausyti. Deja, viskas atvirkščiai, turėtume mokytis juos išklausyti ir turėtume liautis galvoję, kad neturime laiko arba yra svarbesnių dalykų.
Neringa, Jūsų knygos „Neišduosiu tavęs“ veikėja Gustė sako: „Girdėti girdi, bet nesupranta“. Ar tikrai kitą suprasti būna taip sunku? Ir kodėl?
Neringa: Et, pasitaiko, kad būna sunku ir save suprasti, ką bekalbėti apie kitus... Manau, priežasčių ne viena: kartais, kai nuomonės išsiskiria, mes būname pernelyg užsispyrę. Nė vienas nenori pasiduoti, raižo lubas užriestomis nosimis, kol galop susipliekia, o tada jau nesvarbu, kuris buvo teisus. Kartais mes nenorime suprasti, nes taip patogiau. Jaukiai įsitaisome savo įsitikinimų lizdeliuose ir jaučiamės saugūs... kas žino, kokie pavojai laukia, jei iškiši nosį lauk? O jei viskas, kuo tikėjai, netiesa? O kartais mes paprasčiausiai žvelgiam iš priešingų ilgos tvoros pusių ir kiekvienam pasaulis atrodo kitoks. Būtų kur kas lengviau, jei, užuot ieškoję, kas mus skiria, ieškotume to, kas mus sieja.
Kaip nuo pirmosios jūsų parašytos knygos pasikeitė vaikai ir vaikų literatūra Lietuvoje?Neringa: Vaikai nepasikeitė, nebent maniškiai paūgėjo ir dabar jau patys skaito knygas. Vaikai, su kuriais bendrauju, vis dar smalsūs, krečia eibes, prajuokina, būna, ir nuliūdina. Tik skaitančių vaikų vis mažiau ir man dėl to truputėlį skaudu. Juk pati esu knygų mylėtoja ir gerbėja, neskaitydama neišgyvenčiau nė dienos.
Atsirado naujų autorių, naujos knygos vaikams dygsta lyg grybai po lietaus, pasirinkimas vis didėja ir aš mintyse (būna ir garsiai) maldauju – jūs tik skaitykit, prašau. Nebūtinai mano knygas, griebkit ir skaitykit, kol rasit tą savąją, po kurios jau nebegalėsit sustoti ir jūsų vaizduotei atsivers ištisi pasauliai.
Ko palinkėtumėte visiems mažiems ir dideliems žaislams?
Neringa: Linkiu, kad kiekvienas pliušinis ir nepliušinis žaislas rastų savąjį žmogų, kuriam būtų svarbiausias pasaulyje. Kad galėtų užmigti jaukiame glėbyje ir niekada nepasijustų išduotas.
Marija: Laikykime vieni kitus tvirtai apkabinę, tvirtai tvirtai ir stipriai stipriai. Ir nepamirškime, arti prisiglaudus, vieni kitiems po įdomią paslaptį pašnabždėti.
