Nežinomybės jausmas ir mistiškos vietovės

Gūdus rudeninis vakaras. Staiga mane užvaldo prisiminimų banga, kuria norėčiau pasidalinti ir su Jumis.

Mus sužavėjo ši vieta

Tai buvo 2006-ųjų metų vasara. Kartu su dabartiniu vyru (tuomet dar buvome nesusituokę) išvykome į Angliją dirbti. Atvykome į nuostabų Branskombo miestelį, esantį pačioje Anglijos apačioje, Exeteryje.

{pic:gamta}

Miestelis labai jaukus, o grožis nepakartojamas, aplinkui kalnai, pievos, ganosi avys. Netoliese yra paplūdimys, kuris kitoks nei įprasta. Paplūdimį dengia ne smėlis, o akmenukai. Todėl dauguma čia vaikšto ir maudosi su basutėmis.

{pic:papludimys}

Mus sužavėjo ši vieta, kadangi čia yra ne tik ypatingas gamtos grožis, nepaliestas modernių pastatų, bet ir iš senesnių laikų likę pastatai, kuriems yra apie 400 metų.

Mus apgyvendino personalo name. Šis namas taip pat buvo senas, kaip ir visi kiti aplinkui esantys pastatai. Paėjus kiek tolėliau, apie 400 metrų, matosi labai sena bažnyčia ir kapinės, kurioms daugybę metų.

{pic:baznycia}

{pic:kapines}

Knyga apie vaiduoklius

Tuomet dirbome Branskombe, esančiame bare – restorane „Masons arms“. Ten sužinojome labai daug dalykų, susijusių su šiuo miesteliu. Vietiniai pasakojo apie tai, kaip čia įvyksta keistų dalykų. Vienas ten dirbantis anglas, pasakojo, kaip vieną rytą atėjęs į darbą rado daug sudaužytų alaus bokalų, kuriuos prieš tai vakare buvo sudėjęs į savo vietą.

Virš baro yra miegamieji kambariai, kuriuose gyveno ir kitas personalas. Kai kurie iš jų naktimis girdėdavo žingsnius. Šie pasakojimai taip baugino, jog būdavo baisu grįžti tamsoje į savo namą.

Tuomet mums pasakė, kad Branskombo parduotuvėlėje galima rasti net knygą apie Branskombo vaiduoklius, tad ją nusipirkome.

{pic:knyga}

Knyga tikrai labai įdomi, kadangi joje parašyti tikri žmonių pasakojimai. Štai viena ištrauka iš šios knygos:

„Dina Dening: Tai buvo 1970-ųjų metų ankstus pavasario rytas. Mes buvome namuose bažnyčios vietovėje (Church LIving), kuri priklauso Nacionaliniam Pasitikėjimui (National Trust) ir yra vienas iš seniausių apgyvendintų namų Devone. Mano vyras Ronas ir aš miegojome miegamajame kambaryje, namo kairės pusės gale, priešais bažnyčią. Abu pabudome, nes mūsų lova smarkiai drebėjo. Tada pasigirdo stuksenimas į miegamojo duris. Ronas pamanė, jog svečiai norėjo mane pamatyti, taigi, aš apsirengiau chalatą ir atidariau duris. Bet nieko nebuvo. Tuomet prisiminiau, jog jokių svečių neturėjau šią naktį. Mano dukros Reičel taip pat nebuvo namuose, nes ji miegojo tą naktį pas senelius. Tada mes apėjome aplink namą ir išėjome į lauką. Viskas buvo tvarkoje.

Rytas buvo nepaprastai tylus ir ramus. Mes žiūrėjome vienas į kitą iš nuostabos. Mes abu žinojome, ką jutome ir girdėjome. Ar kažkas bandė su mumis kontaktuoti? Mes gyvenome tame name dar penkerius metus, tačiau nebevyko jokių baisių pabudimų. Mums papasakojo, kad ten buvo paslaptingas perėjimas po bažnyčia ir buvo vietų mūsų koridoriuje, po kuriuo buvo tuštuma. Mes niekada netyrinėjome, nes neturėjome tam laiko. Tai prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar. Keisčiausias dalykas, kad mes visai neišsigandome. Lova tikrai drebėjo. Aš niekada to nepamiršiu visą gyvenimą <...>“ (versta iš anglų kalbos).

Pamiršome apie karštį

Taip pat nuvykome į vadinamąją mistinę vietą Stounhendžą. Tai tikrai kelianti didelį susidomėjimą vieta, kadangi nebuvo aišku, kaip čia buvo atgabenti net 50 tonų sveriantys luitai ir kokia buvo jų paskirtis.

{pic:mes}

Daug teorijų buvo papasakota, tačiau nei viena nebuvo įrodyta. Teigiama, kad šie luitai buvo naudoti astronominiais tikslais (pagal luitų išsidėstymą), kita teorija leidžia teigti, jog tai buvo skirta religinėms apeigoms.

{pic:akmenys}

Tuomet oro temperatūra pavėsyje siekė beveik 30 laipsnių karščio, o toje vietoje nebuvo kur pasislėpti, tačiau mums buvo taip įdomu, kad karštį mes pamiršome...

Labai džiaugėmės galimybe pamatyti tai, ko nesame matę ir kitiems papasakoti savo įspūdžius!

Živilė Gibiežaitė – Bagdonienė