Melas giliai įsišaknijo mūsų kasdienybėje. Jo apstu tiek viešumoje, tiek artimiausių žmonių būryje. Jau ankstyvaisiais gyvenimo metais meluoti išmoksta ir mūsų mažiausieji. Kaip auklėti vaikus tiesiais ir sąžiningais žmonėmis?
Trimetis Rokas ką tik sudaužė stiklinę, bet paklausus, kas tai padarė, savo mažą pirštelį nedvejodamas nukreips į jaunesnę sesutę. Tokį paprastą pamelavimą jau galima laikyti pirmąja melo rūšimi. Neklauskite „Ar tu sudaužei stiklinę?“, geriau konstatuokite patį faktą: „Pažvelk, stiklinė sudužo“. Dažnai vaikas bando paneigti, kad yra kažką netinkamo padaręs, tad kaltindami vaiką nieko nepasieksite ir tik paskatinsite meluoti ateityje.
Penkiamečiai linkę fantazuoti ir išsigalvoti neįtikėtinų dalykų, jie nustebina net visko girdėjusius tėvelius. Istorijos, kurias jie pasakoja degančiomis akimis, neretai atrodo lyg kilusios iš stebuklų pasaulio. Kartais mažieji gali išsigalvoti net draugų, kurie turi išskirtinius vardus ir stulbinančias gyvenimo istorijas. Jeigu vaikas laimingas ir įprastai bendrauja su artimaisiais, per daug nerimauti dėl nežabotos vaizduotės nereikėtų, nes tai natūrali vaiko augimo dalis.
Literatūra – teigiamoji melo, prasimanymų apraiška, skatinanti fantazuoti ir išgalvotus dalykus panaudoti istorijoms kurti. Tos istorijos gali padėti mokytis nemeluoti, neišsisukinėti ir sakyti tiesą realiame gyvenime. Fantazijos ir melo gijomis austas pasakojimas atgyja Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) pasakoje-apysakoje „Pinokio nuotykiai“.
Tai linksma didaktinė istorija apie medinį berniuką, kurį išskaptavo geraširdis senelis Džepetas. Atgijęs Pinokis nori tapti tikru berniuku ir patiria ne tik daug linksmų nuotykių, bet ir skaudžių nusivylimų. Istorijoje išryškinamos stereotipinės vaikų ydos. Medinukas po truputį mokosi būti geras ir atsakingas už savo veiksmus. Kai Pinokis pameluoja, jo nosis pailgėja – taip vaikas mokosi, kad melas dažniausiai išaiškėja ir jo pasekmės nemalonios.
9–10 metų vaikai sąmoningai suvokia, kas yra melas ir meluoja turėdami aiškias priežastis. Vaikas gali meluoti bijodamas tėvų reakcijos, norėdamas pritapti prie klasės draugų, nuslėpti informaciją ar jausdamas gėdą. Pavyzdžiui, jei mokyklinukui nesiseka lietuvių kalbos pamokos, jis gali išsproginęs akis tvirtinti, kad namų darbų neužduota. Tačiau nereikėtų stebėtis, jei vaikas visko nepasipasakoja, nors anksčiau tai mielai darydavo. Toks elgesys greičiau rodo jo emocinį brendimą nei tai, kad vaikas užsiima negerais darbeliais.
Vaikai iš prigimties geros širdies ir prie jų sunkiai limpa blogi dalykai bei melai. Leiskite vaikui pačiam surasti melo gijas ir suvokti liūdnas pasekmes. Mįslingos aplinkybės patrauks jaunuosius detektyvus Martino Vidmarko (Martin Widmark) kūrinyje „Sekliai Lasis ir Maja. Viešbučio paslaptis“, kurį išleido „Nieko rimto“.
Tai akimirksniu įtraukianti istorija apie netikėtai dingusį viešbučio svečių šunelį Pepiną. Jo šeimininkai ponai Jonagoldai reikalauja iš viešbučio kompensacijos už prarastą retos veislės augintinį. Jaunieji sekliai Lasis ir Maja pasiryžę atskleisti melu apraizgytą paslaptį. Kartu skaitant knygą galima su vaikais padiskutuoti apie tiesos ir teisingumo svarbą akcentuojant, kad meluoti negarbinga, o apgavystės paprastai būna išaiškinamos.
Visada derėtų sužinoti, kas vaiką paskatino meluoti ir atsižvelgti į šias priežastis. Paprastai vaikai giliai širdyje trokšta tėvams įtikti. Jeigu pasakoma, kad atskleisdamas tiesą vaikas pamalonins tuos, kurie klausia, melo pasakojime gali gerokai sumažėti. Svarbu akcentuoti tiesos idėją ir raginti ją sakyti net tada, kai tai labai skausminga. Pagirkite už sąžiningumą, tegul vaikas jaučia, kad tiesa vertinama jo šeimoje.
Suaugusieji turėtų stengtis būti geru pavyzdžiu vaikams, nes jie yra mūsų atspindys. Pasikalbėkite apie melą, paaiškinkite, kokia stipri jo griaunamoji jėga. Nors ir sakoma, kad teisybė su gelda, o melas su karieta rieda, bet anksčiau ar vėliau melas paaiškėja ir vaikas turi tai suvokti. Mažieji rečiau meluos arba visai to vengs, jei bus sukurta nekaltinanti aplinka. Pamažu tiesos sakymas taps įpročiu, o vaikas išaugs iš margaspalvių fantazijų ir nekaltų melų.
Sandra Saukaitė
