Palinkėjimų malūnas ir pasaka

Atskrenda Paukštukas Nr. 23 su užduotėle pasidaryti „Palinkėjimų malūną“ ir gauname pasaką (autorius nežinomas).

Mums ši užduotėlė yra lengva, nes pernai mes panašų malūną jau darėme, tik į jį dėjome užrašiusios gerus darbelius, šįmet mes gerus darbelius rašome ant popierinio eglutės spygliuko ir jau baigiame pasidaryti skarotą eglutę.

Malūnėlis jau padarytas.

Galėsime prašyti visų, kurie užsuks į mūsų namučius realiuoju ar virtualiuoju būdu, užrašyti ar atsiųsti po palinkėjimą.

Užsidegame keturias žvakeles ir skaitome pasakėlę:

“Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė - skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo, kaip sutiks žibančią Meilės paukštę.

Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska ramybe ir grožiu, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją šaukdavo visi Paukšte Mėlyna - Šventa.

Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė - meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji Mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu, kas jo viduje gyvena.

Paėmė ji tą kiaušinį ant rankų, paglostė, palingavo galvele, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė. Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas ir pašvietė į josios Veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį.

Nežinia, kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas - kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis, toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir pratisai giedojo, ir ta giesmė virpino Mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią Mergelę ir laimę josios širdyje, šnekėjo apie vaiskią tyrą sielą ir apie tai, jog

Meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje. Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos.

Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis - Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės…”

Manau, kad mes daug išmokome iš šios pasakėlės. Gaila, kad Birutėlė negali eiti į laukutį patikrinti savo lesyklėlės. Bet tikimės, kad rytoj jau galės. Belieka tik palinkėti greičiau atsikratyti kosuliukio. ..

O mes  su Jumis ir su Paukštuku susitiksime rytoj. Iki pasimatymo!