Kokia yra pirmoji pagalba vaikui iš tėvų pusės, kai jis grįžęs namo iš mokyklos pasiskundžia, kad iš jo nuolat tyčiojamasi?
Konsultuoja VšĮ „Vaikų linija“ (www.vaikulinija.lt) psichologė Marina Mažionienė:
Nereaguokite impulsyviai
Šioje situacijoje yra svarbu rimtai priimti vaiko žodžius, jų nenuvertinti pasakant „ tai tik žaidimas“ arba „tvarkykis pats“. Tai, kad vaikas, grįžęs namo, papasakoja apie patyčias tėvams, gali rodyti, jog vaikas pasitiki savo tėvais ir gali jiems atsiskleisti.
Pasitikėjimą suaugusiais gali sumažinti tėvų impulsyvus reagavimas, kuomet nepasitarus su vaiku, tėvai priima skubotus sprendimus, pvz., susisiekia su skriaudėjo tėvais, nusprendžia pamokyti patį skriaudėją ir kt. Gali būti, jog būtent tokio tėvų elgesio vaikas ir bijo.
Išklausykite ir būkite dėmesingi
Pirmoji pagalba vaikui, kenčiančiam patyčias, būtų dėmesingumas ir išklausymas. Pokalbio metu svarbu leisti vaikui išpasakoti viską, kas jam nutiko ir priimti bet kokius jo jausmus – vaikas gali būti nusiminęs, pasimetęs arba gali pykti ant skriaudėjų, norėti jiems atkeršyti. Patyčių situacija gali kelti vaikams sunkius jausmus, todėl galimybė jais pasidalinti yra vaikui labai svarbi.
Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Tokiu atveju tėvai gali pasakyti vaikui, kad jis gerai padarė papasakodamas apie tai, bei patikinti, kad vaikas bet kada gali kreiptis į juos pagalbos.
Patyčias patiriantys vaikai jaučiasi bejėgiai
„Yra paplitusi klaidinga nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, kad esą nuo patyčių vaikas stiprėja, tampa tvirtesnis, tačiau taip nėra. Pirmas dalykas, kurį svarbu būtų užakcentuoti yra jog patyčios neturi teigiamų pasekmių. Tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą, jie gali jaustis bejėgiai, galvoti, kad neįmanoma pakeisti situacijos ir sustabdyti patyčių“ – sako psichologė.
Mintys apie savižudybę
Statistikos duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria apie 30 procentų mokyklinio amžiaus vaikų. Beveik kas trečias! Tai didžiuliai skaičiai, palyginus su kitomis, senas demokratijos tradicijas, turinčiomis Europos šalimis. Pavyzdžiui, Skandinavijoje patyčias patiria tik apie 5 procentai vaikų. Ilgalaikės neigiamos patyčių pasekmės gali lemti tai, kad vaikus, paauglius vis dažniau aplanko mintys apie savižudybę.
Psichologė Marina Mažionienė: „Kartais vaikams, kurie susiduria su nuolatinėmis bendraamžių patyčiomis, kyla minčių apie savižudybę. Kylančios mintys apie savižudybę rodo vaikams kylantį beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį. Ir tik veikiant apsaugos veiksniams – tai gali būti šeimos palaikymas, bendraklasių palaikymas, mokytojų parama – galime tikėtis, kad patyčių pasekmės nebus labai skaudžios“ – sako specialistė.
Ar yra tekę susidurti su vaikų patyčiomis mokykloje? Kaip sprendėte problemą?
