Pirmoji savaitė mokykloje – didelis išbandymas visai pirmoko šeimai. Kaip padėti mokinukui susitvarkyti su natūraliai kylančiu nerimu ir sėkmingiau adaptuotis mokykloje? Konsultuojamės su „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo pedagoge Valdone Navickaite.
Sunkiau adaptuotis vaikams, nelankiusiems jokios ugdymo įstaigos
Reikia pripažinti, kad natūralus jaudulys - sveikintina būsena. Vadinasi, vaikas pripažįsta naująjį savo gyvenimo etapą, pasikeitimus ir pasiruošęs juos priimti ir išgyventi.
Blogiau, kai nerimas tampa pernelyg didžiulis – vaikas verkia, nenori eiti į mokyklą, tampa piktas, atžagarus. Kartais tai pasireiškia ir fiziologiniais negalavimais – galvos, pilvo skausmais, nemiga ir pan. Kad to išvengtume, apie pasirengimą mokyklai turėtume galvoti iš anksto.
Turbūt sunkiausiai mokykloje adaptuotis sekasi vaikučiams, nelankiusiems jokios ugdymo įstaigos. Šiuo atveju jiems tenka įveikti ne tiek mokyklos, kiek išsiskyrimo baimę, su kuria kiti vaikai jau buvo anksčiau susidoroję. Tokiu atveju tėvelių užduotis paruošti vaiką ne tik priimti naujus iššūkius, bet ir pratinti prie minties, kad didžiąją dienos dalį teks praleisti be namiškių.
Leiskite vaikui pačiam nusiraminti
Jei vaikas prieš išsiskiriant su tėvais verkia, vadinasi jis prašo pagalbos – turbūt ne kartą yra patyręs, kad tokiu būdu jis gali pasiekti savo tikslų. Tokiu atveju, reikėtų leisti jam pačiam nusiraminti ir nepradėti moralizuoti, guosti. Pakanka apkabinti, kad vaikas pajustų saugumą. Vėliau, kaip praktika rodo, jis sėkmingai įsitraukia į klasės veiklą ir nebeašaroja.
Kartais audringą vaiko reakciją iššaukia kova už galimybę daryti „ką noriu“. Tai labiau būdinga vaikams, kuriems šeimose viskas buvo leidžiama, kur nėra reikalavimų, kurių užgaidos tenkinamos, retai kalbama apie pareigas bei atsakomybę. Iš tiesų, tokiu atveju ir tėvams, ir mokytojams tampa sudėtinga vaiką motyvuoti, energiją nukreipti į dėmesingumo, susikaupimo reikalaujančią veiklą, skatinti laikytis dienotvarkės, raginti demonstruoti savo pastangas ir gebėjimus. Žinoma, mokykla ieško būdų, kaip padėti ir tokiems vaikams.
Neperduokite savo jaudulio vaikams
Kartais būna, kad dėl mokyklos labiau nerimauja patys tėvai. Taip savo jaudulį jie perduoda ir vaikams. Iš tiesų tėveliai jokiu būdu neturėtų parodyti, kad patys jaudinasi. Tik santūrus tėvų elgesys padės vaikui išlikti ramiam ar nusiraminti.
Baimes būsimajam pirmokui galėtų išsklaidyti apsilankymas naujoje mokykloje, pažintis su būsimąja mokytoja. Sveikintina praktika, kai birželio mėnesį mokyklose vyksta kelių dienų „Pirmoko mokyklėlė“, kurioje vaikai turi galimybę susipažinti su klasės draugais, mokytoja, mokyklos aplinka, pajausti pamokos „skonį“. Tad tokie vaikai vasarą praleidžia be baimės ir dažniausiai nekantraudami laukia rugsėjo pirmosios.
Daug apie mokyklą vaikai išsiaiškina dar lankydami darželį. Priešmokyklinio ugdymo grupėje jie atlieka tam tikras užduotis, darbelius, pratinasi dirbti savarankiškai, mokosi tinkamo bendravimo ir bendradarbiavimo.
Taigi, susipažinimas su mokykla vaikui suteikia didesnį saugumo jausmą, jis gali įsivaizduoti, kas jo laukia.
Jei jaučiame, kad vaikas bijo, nerimauja, svarbiausia tėvų užduotis – išsiaiškinti, kas konkrečiai neramina vaiką - galbūt jis bijo nesėkmių, gal nepasitiki savo jėgomis, gal nerimauja dėl susitikimo su nepažįstamais vaikais. Su vaiku reikėtų kalbėtis ne tik apie tai, kas jo laukia mokykloje, bet ir apie jausmus, kuriuos jis išgyvena. Taip parodysime, kad vaiką suprantame.
Nerimo priežastis gali būti ir padidinti nepamatuoti mokyklinių pasiekimų reikalavimai. Tėveliams reikėtų apmąstyti ir savąsias vertybes. Vaikas gali nerimauti ir nepasitikėti savo jėgomis, kai šeimoje diegiamos konkuravimo nuostatos (būti geresniam nei....), kuriami perdėti lūkesčiai ir išskirtinai orientuojamasi ne į santykius, veiklą ar pastangas, bet į rezultatą. Tokiu atveju vaikas gali pradėti galvoti, kad tėvų meilė ir dėmesys priklausys nuo jo mokymosi pasiekimų.
Svarbu, kad nuo pat pirmų dienų mokykloje vaikas pajustų sėkmę
O mokykloje mokytojai, savo ruožtu taip pat deda visas pastangas, kad adaptacija pirmokui būtų kuo sėkmingesnė. Jie nuo pirmųjų dienų rūpinasi draugiškos atmosferos klasėje kūrimu, šiltais vaikų tarpusavio santykiais. Jie siekia, kad kiekvienas mokinys klasėje jaustųsi gerbiamas, pripažintas ir svarbus. Mokytojai tik palaipsniui vaikus įtraukia į „rimtas“ veiklas, daugiau laiko skiria mokomiesiems žaidimams, įdomioms aktyvioms veikloms, kurios atitinka individualius vaiko gebėjimus.
Labai svarbu, kad pirmokas nuo pat pirmųjų dienų mokykloje pajustų sėkmę, pats įsitikintų, kad veikla mokykloje yra įdomi, kad visas užduotis jis pajėgus įveikti, o iškilus sunkumams – bet kada gali sulaukti pagalbos.
Svarbu ir toliau tėveliams kalbėti su vaiku – kaip sekėsi mokykloje, kokius darbelius jis atliko, ko išmoko, kaip jautėsi. Čia svarbu akcentuoti teigiamus, pozityvius dalykus. O jei vaikas susidūrė su problema, tėvų užduotis – padėti rasti būdus, kaip ją įveikti. Namuose taip pat būtų tinkama tarsi pratęsti mokymąsi – kartu su vaiku pasigilinti į vieną ar kitą klausimą, nagrinėtą mokykloje. Taip mokykla pamažėl taps natūralia vaiko gyvenimo savastimi.
Sėkmės!
