Kaip ir kada kalbatės su vaikais apie jausmus, emocijas? Mamų patirtis:
- Specialiai apie jausmus niekad nekalbame. Pozityvius jausmus įvardinti net mažajai atrodo labai lengva: laiminga, linksma, gera, patenkinta, atsipalaidavus, ir pan. Net šiek tiek nepatinkančias būsenas buvo lengva įvardinti išmokus iš brolio kaip tarkim nuobodu ar dažniausias neigiamas amocijas kaip pikta, liūdna. Bet jei matau, kad kažkas nutiko, tai dažniausiai tenka padėti išreikšti savo jausmus: "Susierzinai, kad nepirkome šokolado?", "Ar nusivylei, kad negalės atvykti svečiai?", "Pasipiktinai, kai brolis erzino?" , "Ar tau neramu, kad Senelis Šaltis pamirš palikti dovanų po eglute?, "Išsigandai susapnavus košmarą?", "Nusiminei, kad brolis gražiau nuspalvino ir dėl to ištepei jo knygelę? "Nusivylei, kai daržely draugės išėjo namo, o tau dar teko manęs laukti?" ir pan.
- Oj dabar apie emocijas tiek daug visi kalba...sakyčiau viską reikia daryti lygiagrečiai, neišpučiant nei vieno dalyko, o šiuo metu emocijoms yra skiriama ypatingai daug dėmesio... bet iš kitos pusės gal ir ne be reikalo, nes daugelis mūsų, suaugusių žmonių, negebam įvardinti ką jaučiam... aš su mergaitėmis paprasčiausiai kalbuosi. Jei esu pikta tai taip ir pasakau, jei esu laiminga taip pat įvardinu. Pastebėjau, kad ir mano vyresnioji mergaitė jau atpažįsta savo jausmus, geba paklausti ir suprasti mano jausmus, jei esu nuliūdusi ji paklausia dėl ko? O jei pasidarau pikta, taip pat paprašo, kad tokia nebūčiau. Tad kalbėti, kalbeti ir dar kartą kalbėti ir bendrauti su vaikais, pagarbiai, aiškiai, jie tikrai daug ką supranta, o mes linkę tėvai juos "nuvertinti", kažko nedasakyti, galvojant, kad "aj juk tu dar mažas, nesuprasi".
- mūsų darželis labai orientuotas i socialinio-emocinio inteketo lavinimą ir dirba pagal kimočių programą, todėl namies stengiamės neatslikti taip pat. Puiki idėja buvo "Iki" parduotuvėje perkant prekes padovanoti emocijų veidelius. Juos mes susikabinome ant šaldytuvo ir kiekvieną rytą pasirenkame ir užklijuojame veiduką tokį, kokį tą rytą atsikėlėme. Taip pat setngiuosi visada kai vaikas pyksta ar ožiuojasi įvardinti jam: "Tu pavargęs, išalkęs, todėl ir piktas, man liūdna, kai tu neklausai mamytės, eime, pavalgysime, pamiegosime, tada galėsime eiti toliau žaisti". Ar kažkaip panašiai :) Tiesa ir žaidimų aikštelėje laažbai stebuklingai veikia žodžiai : "Berniukas nori pažaisti su tavo mašina. Gali jos neduoti, nes ji tavo, bet berniukas labai nusimins. Spręsti tau". :) Dažniausiai apsisprendžiai tinkamai :D
- Visų pirma, pradedu nuo savęs - neslepiu nuo vaiko savo emocijų, paaiškinu, ką išgyvenu, kaip jaučiuosi. Matydamas tai, ir vaikas atitinkamai mokosi kalbėti apie patirtas emocijas, jas išgyventi. Dažniausiai tokių pokalbių prireikia, kai emocijos "sunkesnės"- pyktis, liūdesys, nusivylimas. Žinoma, kartais matant vaiką verkiant, automatiškai pasisako - "neverk"...Jei reikia verkti, nes liūdna, nes nusivylimas, tai stengiuosi ir sakyti "paverk, nes žinau, kaip tau liūdna...". Dabar bandau taikyti naujai atrastą metodą vaiko emocijoms išgyventi. Kai ištinka didelis verksmas, lydimas pykčio ar pan. dėl kokios konkrečios priežasties, vaiko klausiu: ar tai didelė problema, vidutinė, ar maža?...Verksmas akimirksniu nurimsta, nes vaikas pradeda mąstyti, kaip čia yra su ta problema...Dažniausiai atsako, kad problema - didelė...Kartu ieškom variantų, kaip čia tą problemą išspręsti :)
- Su vaikais apie jausmus kalbamės dažniausiai vakare sugulus į loveles. Tada kai visi namai nurimsta ir iškyla šimtai klausimų apie dienos įvykius. Pagrindinius jausmus - pyktį, džiaugsmą, liūdesį vaikai jau moka patys atskirti ir įvardyti. Pasikalbam apie auklėtojų bendravimą su vaikais darželyje ir kaip jiems atrodo, kokius jausmus auklėtojos tada jautė.
- Dažniausiai tada, kai tie jausmai akivaizdžiai vaiką užvaldo, apie juos ir kalbamės - sakau, kad tu dabar pyksti, esi liūdna ar pan. :) Taip pat įvardiju ir svao jausmus, kai vaikas daro kažką, kas man nepatinka, pykdo, arba kas džiugina, imu ir pasakau, kaip aš dėl to jaučiuosi. Tikiu, kad tai padeda ugdyti empatiją kitiems žmonėms, nes vaikai iki tam tikro amžiaus būna labai egocentriški ir būtent dėl to mamos su jaus pavargsta, manau.
- Kalbamės apie jausmus ir emocijas,kai tai vyksta.Dukrytė net moka parodyti savo piktą veiduką suraukia lūpytes ir antakiukus,rodo,kad pyksta.Tų jausmų ir emocijų dar tik mokomės pažinti,suprasti,o ši nuostabi knygelė būtų puiki pagalbininkė aiškinant dukrytei apie jausmus:)Labai norim:)
- Su vaikais kalbame apie jausmus, kai jie"atsitinka", kai jie mus paliečia. Tada ir sakau, tu piktas, liudnas, nusiminęs, pavydus, geras, linksmas. Vaikas pats pasako, kad, aš dabar linksmas, aš liudnas, aš noriu paliudėti, paverkti. Kai mes su tėčiu kalbame, džiaugiamės, pykstamės, lygiai taip pat aiškinu vaikui, kaip aš jaučiuosi. Sakau, man liūdna dabar. Viskokių jausmų būna.
- Apie jausmus kalbame esant tai situacijai, kuri susidarė. Paaiškinu, kokia būsena "užpuolė". Pasakau: tu esi pikta, tu esi pavargus, tu esi linksma ir t.t. Jei susiduriame su pykčiu, paaiškinu kaip tinkamai reikia elgtis.
- Kalbamės iškart tada, kada 'išpuola' reikiama situacija. Pvz iškart tada kai susipyksta su tėčiu. Šiek tiek nuo visko atsitraukiam ir išsiaiškinam kodėl taip nutiko, kodėl užpyko vienas, kodėl - kitas, kaip gražu elgtis tokioj situacijoj, o kaip nelabai ir aišku kaip dabar reiktų susitaikyti. Kartais aišku 'suvesti' tenka abu, nes pas abu nemaži 'ožiukai' užauga :D Nevengiam pakritikuoti ir vienas kito - tu šitą darei blogai ir man nepatiko, o aš padariau šitą negerai ir tu supykai. Bandau išaiškinti sūnui, kad net ir suaugę pyksta, liūdi ir ožiuojasi ir nieko čia blogo. Na ir kitas situacijas stengiamės išsiaiškinti iškart čia ir dabar, kad nepasimirštų. Džiaugiuosi, kad sūnus labai domisi ir atidžiai klausosi tų paauklėjimų - pamokymų. Gal nevisada pavyksta pritaikyti, bet matau kad stengiasi. Tokia knygelė laaabai padėtų dar ir vaizdiškai bei žaismingai siekti savo tikslo, juolab, kad tokių situacijų kai teks aiškintis jausmus manau artimiausiu metu pas mus padaugės, kadangi į šeimą tuoj atkeliaus naujas narys ir teks išmokti tai priimti (L)
- Kalbamės dažnai, tik rezultato tai neduoda. Mano vaikas man visada tepasako, kad jis nori būti piktas ir nori muštis. Matyt, nemoku nukreipti jo minčių kažkokia pozityvesne vaga, todėl dalyvauju konkurse, nes labai noriu knygutės :)
***
Jausmų yra daugybė, ir mes jaučiame kiekvieną akimirką!
Jausmus verta pažinti, nes tada geriau supranti, kodėl esi nusiminęs ar kodėl iš džiaugsmo leki lyg ant sparnų. Vieni jausmai, pavyzdžiui, laimė, džiaugsmas ar nuostaba, yra malonūs, o kiti – liūdesys, pyktis ar nusivylimas, mums kyla, kai esame nepatenkinti, nusiminę ar kas nors erzina.
Kai tave apima geri jausmai, džiaukis jais! O kai užvaldo ne tokie šviesūs jausmai, tai reiškia, kad turi išspręsti savo bėdas. Tačiau kad ir koks jausmas būtų tave apėmęs, jis yra tavo. Kaip tu jautiesi?
Knygutę laimi AudraAudra!
Sveikiname ir lauksime įspūdžių, kaip patiko.
