Nors priešmokyklinis ugdymas šešerių metų sulaukusiems vaikams privalomu tapo tik šiemet, ir anksčiau vaikus leisti į priešmokyklinio ugdymo klasę rinkdavosi 98% Lietuvos tėvų. Tačiau ar šių, vaiko gyvenime itin svarbių metų ugdymą suvokiame teisingai ir keliame ugdymo institucijoms bei savo vaikams pagrįstus lūkesčius? Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį pasakoja „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja Raminta Abraitytė.
PRIEŠMOKYKLINIŲ METŲ SVARBA
Priešmokykliniai ugdymo metai - tai įžanga ir pamatai tolimesnei sėkmingai vaiko raidai mokykloje. Šie metai gali nulemti pirmąją nuostatą, su kuria vaikas toliau nori arba nenori eiti į mokyklą. Tam reikšmės turi tiek klasės draugai, mokytoja, tiek klasėje ir visoje ugdymo įstaigoje sukurta atmosfera. Todėl, pedagogo užduotis kiekvieną mokinį pažinti individualiai, ir gebėti išryškinti stipriąsias vaiko puses ir padėti jam jaustis gerai ir savarankiškai, tokiu būdų padedant formuotis asmenybei, įpročiams bei vertybėms.
Taip pat, labai svarbus aspektas – noras ir motyvacija mokytis, sužinoti, atrasti, patirti ir nebijoti klysti. “Dažnai, vaikai nuo pat mažens bijo suklysti ar ką nors padaryti ne taip, kadangi gali būti subarti. Ši baimė persiduoda ir mokantis. Tačiau visi puikiai žinome, jog be klaidų gyvenime neišmoksime nieko. Taigi, itin svarbu padėti vaikams tai suvokti, juos palaikyti ir motyvuoti.” – pastebi priešmokyklinio ugdymo mokytoja R. Abraitytė.
DĖMESYS GEBĖJIMAMS IR KOMPETENCIJOMS
Priešmokyklinėje klasėje ugdymas nėra akcentuojamas į akademines žinias, mokinio gebėjimą rašyti, skaityti, skaičiuoti. Dėmesys telkiamas vaiko emocinei, socialinei, komunikavimo raidai. Jeigu vaikas atėjęs į priešmokyklinę klasę – moka skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tai nerodo, kad jis tikrai yra brandus pirmai klasei.
Todėl priešmokyklinio ugdymo pagrindas yra kompetencijų ugdymas. Kompetencijas galima apibrėžti kaip vaiko žinias, jo gebėjimus ir vertybines nuostatas, kuriomis vadovaujantis vaikas keliaus toliau ne tik mokyklos, bet ir tolimesnio gyvenimo plotmėje.
“Vaikai turi patys suvokti, kodėl reikia išmokti skaityti, kokiu tikslu mes turime mokėti skaičiuoti, kodėl svarbus pasaulio, istorijos pažinimas? Ar tai dėl to, kad tėtis ir mama taip sako, ar dėl to, kad man pačiam tai naudinga, įdomu? Svarbu, kad lankydamas priešmokyklinę klasę vaikas išmoktų laisvai reikšti savo mintis, išsakyti nuomonę tuo pačiu gerbdamas ir kitų. Taip pat, valdytų savo emocijas, nusivylimus, pyktį, gebėtų paaiškinti savo nuotaiką, savijautą. Taptų empatišku, gebančiu užjausti. Siektina, kad mokėtų bendrauti su bendraamžiais, jaustų bendravimo skirtumą su suaugusiais, svetimais žmonėmis. Svarbu, kad dienos eigoje suprastų, kodėl reikia keltis rytais, kokį maistą derėtų valgyti pusryčiams, kas yra sveika, o ko reikėtų vengti.” – teigia “Šiaurės licėjaus” priešmokyklinio ugdymo mokytoja.
KAIP TĖVAI GALI ŠIAIS METAIS PADĖTI VAIKAMS?
Mažųjų mokymasis vyksta visur ir visada – net ir važiuojant su mama ar tėčiu į mokyklą. Vaikai mokosi stebėdami aplinką, nesvarbu ar tai yra mokykla, parduotuvė, ar mamos virtuvė. Sėkmingiausias mokymasis vyksta aktyviai veikiant, ieškant, dalyvaujant, atrandant ne tik klasėje su mokytoja, tačiau sąveikaujant ir namuose, su tėvais.
Priešmokyklinio amžiaus vaikui vienas efektyviausių mokymosi metodų yra žaidimai. Kai kalbame apie žaidimą – nereikėtų to suprasti tiesiogiai. Žaidimu galima pavadinti kelionę automobiliu, kurios metu skaičiuosite pralenktas mašinas, kelio ženklus, aiškinsitės, į kairę ar į dešinę pusę pasukote. Žaidimas gali būti vakarienės ruošimas kartu skaičiuojant maisto produktus, spėliojant, jungiant garsus. Aiškinantis, kokius maisto produktus naudosite, kuo jie sveiki, naudingi organizmui. Animacinio filmo žiūrėjimas vakare su vaiku – gali būti taip pat mokymo dalis, kuomet aiškinatės situaciją, ją pritaikydami realiame gyvenime.
Pats svarbiausias tėvelių darbas – skirti laiko savo vaikui, domėtis tuo, ką jis daro, pažinti jį. Stenkimės suprasti savo vaikus, bandykime įsijausti į tai, kaip jie mato pasaulį, leiskime sau pabūti šešiamečiais. Leiskime vaikui vieną vakarą neišsivalyti dantų, tačiau pasekime jam pasaką apie dantukus, kurie šiuo metu yra neišvalyti ir juos graužia maisto likučiai, mikrobai. Leiskime vaikui žaisti kompiuterinį žaidimą, jeigu jam tai kelia didelį norą, tačiau papasakokime tai, jog akelės turi tik tam tikrą laiką, kiek jos gali dirbti prie kompiuterio, vėliau jos pavargsta ir regėjimas gali susilpnėti. Vaikui reikalaujant daug saldumynų – nedrausminkime, tačiau priminkime apie tai, iš ko yra pagaminti saldainiai, kiek juose yra vitaminų, organizmui reikalingų medžiagų. Atlikime eksperimentą ir pažiūrėkime, kiek gaiviuosiuose gėrimuose, kuriuos vaikai taip mėgsta yra cukraus.
Glaudus bendravimas su vaiku, bandymas prieiti prie jo – gilina tarpusavio ryšį. Leisdami į priešmokyklinę klasę koncentruokimės ne į akademinius vaiko pasiekimus, bet į jo emocinį stabilumą, brandumą. Nepamirškime, kad vaikai yra mūsų pačių atspindys. Mes esame pavyzdys jiems, todėl labai svarbu būti sektinu pavyzdžiu vaikams.
