Projekto "Pradedu lankyti darželį!" dalyvė Jorūnė. Susipažįstam?!

Lengviausia ir maloniausia mamoms užduotis yra papasakoti apie savo vaiką. Juk kai auginame vaikus beveik visi mūsų pokalbiai tesisuka apie savo atžalas, ypač jei esi neseniai tapusi mama. Kiekvienas vaiko pasiekimas atrodo toks įstabus. Mamos ir vaiko kelionė yra unikaliausia patirtis.

Gyvenimas tikrai kardinaliai pasikeitė, kai atsirado Jorūnė. Tikiu, kad daugelis mamų mano pasakojime atpažins savo vaikus, bet man vistiek mano mergaitė atrodo nepaprastai sąmoninga, kūrybiška, veržli ir įdomi.

Nuo pat pirmųjų mėnesių Jorūnė įdėmiai stebėdavo viską, kas vyksta aplinkui. Kadangi pati esu iš kurčiųjų šeimos ir gestų kalba man labai artima, nuo dviejų mėnesių pradėjau jai imituoti dainas gestų kalba. Visi aplinkiniai stebėjosi, kokio susidomėjimo susilaukdavau iš Jorės. O kaip sakoma jokios pastangos nenueina perniek, jau 8 mėnesių mano mergaitė mokėjo pagrindinius gestus ir sparčiai didino savo gestų žodyną. Nors jai tik dveji, bet ji jau kuo puikiausiai geba bendrauti su mano kurčiais seneliais gestų kalba. Ir nors visą savo dėmesį orientavau į gestų kalbą, mums pasitvirtino naujausių tyrimų išvados, kad vaikai, kurie pirmiau išmoksta gestų kalbą, greičiau pradeda kalbėti. Nuo metų Jorė aktyviai kartojo visus žodžius ir šiandien net stebiuosi kiek daug ji gali pasakyti.

Besilaukdami vaikų tėvai sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, kuria iliuzijas, kokie jie bus. Jorūnė pranoko visus mano lūkesčius. Niekada nemaniau, kad bus taip lengva susitarti su savo pirmagime, kad sėkmingai išvengiame audringų prieštaravimų viešose vietose, kai tėvai pasako ne. Mums užtenka pasakyt stebuklingą sakinį: “čia ne mūsų” ir Jorytė pakartojus jį nueina toliau (nors nežinau, kaip ilgai tai ir toliau veiks, bet fingers crossed, kad ilgai).  Ypatingai daug nerimo kilo, kai laukiausi antrojo vaikelio, nes labai bijojau pavydo, kuris būdingas vyresniems vaikams į šeimą atėjus naujam nariui. Bet ir čia mano Jorūnė mus nustebino, nes ji labai globėjiškai sureagavo į Leoną nuo pirmų dienų: ji kartu eidavo į vonią keist broliui pamperso, pirma pribėgdavo prie brolio jam pravirkus, apsikabinusi jį ramindavo dainelėmis, noriai nešdavo savo žaislus jam ir tai sėkmingai tęsiasi dabar. Ta besąlygiška meilė broliui išaugino ypatingą ryšį, nes kai kambaryje yra Jorūnė, Leonui nieko svarbiau nėra, jis nenuleidžia nuo jos akių.

Aš buvau iš tų mamų, kurios savo vaiką nuo pirmų mėnesių vedė į kūdikių užsiėmimus ir kaip ir daugelis mes nuo 3 mėnesių pradėjome lankyti Yamahą, gal dėl to Jorūnė dievina muzika. Išgirsdus pirmus akordus ji pradeda judėti, net jei einam gatve ir pravažiuoja mašina su paleistu radijo imtuvu, Jorūnė toliau eiti nebegali, nes jaučia pareigą šokti į taktą. 

Ką Jorūnė dar mėgsta? Kompaniją. Vaikai jai yra viskas. Ji labai mėgsta su jais žaist, dalintis žaislais, ji net įsidėmėjus, kur gyvena mūsų draugų vaikai ir turime aplenkti tas gatveles, nes tik į jas įsukus, Jorė jau šaukia tų vaikų vardus ir labai supyksta, jei neužsukame į svečius. 

Būtent todėl esu visiškai rami dėl darželio, nes ten Jorūnė bus apsupta veiklų, kurias dievina: piešimo, dainelių, šokių, vaikų, supynių ir čiuožyklų.