Psichologas J.Tilvikas: vaikai patys gerai žino, ko jiems reikia

Demokratinės mokyklos (www.demokratinemokykla.lt) organizuojamuose pokalbiuose šį kartą svečiavosi psichologas Julius Tilvikas, daug dėmesio skyręs pačiam sunkiausiam darbui – tėvystei ir nuo jos neatsiejamai vaikų pasirinkimo laisvei. J. Tilvikas akcentuoja prigimtinį vaiko žinojimą, ko jam reikia: „Vaikai patys gerai žino, ko jiems ir kada reikia. Jeigu jų nuolatos klausime, atkreipsime dėmesį į tai, ką jie sako, įsigilinsime, kaip jie jaučiasi, stengsimės su jais kalbėtis kuo dažniau ir kuo daugiau – turėsime pačius geriausius mokytojus, kokių tik galime norėti.“

Vaikai, atėję į mokyklą, praranda norą mokytis

„Visų pirma reikia suvokti, kad visi gyvūnai mokosi per žaidimą. Tiek suaugę gyvūnai žaidžia, tiek jų jaunikliai. Atimdami iš vaiko galimybę žaisti, nužudome vaiko prigimtinį norą mokytis, sunaikiname jo smalsumą“, - pamatinius mokymosi principus dėsto psichologas J. Tilvikas. Jis įvardina ne vieną priežastį, kodėl vaikai, atėję į mokyklą, praranda norą mokytis. Viena iš jų – mokykloje galiojanti  bausmių ir pagyrimų sistema.

„Šiuo metu esanti vertinimo sistema balais yra ydinga. Žemas balas parodo mokinio nesėkmę, taip vaikas yra baudžiamas už patirtą nesėkmę. Kai tuo tarpu nesėkmė gali būti puikus būdas išmokti kažką naujo. Jeigu vaikas supranta nesėkmę, kaip galimybę kažką bandyti iš naujo, pasimokyti, tuomet neatsiranda baimė klysti, bandyti.

Tarkime, Japonijoje vaikai yra daug mažiau baudžiami. Europietiškoje mokykloje vaikas ateina prie lentos, bando išspręsti lygti, jeigu jam neišeina – jį pasodina ar rašo blogą pažymį. Tuo tarpu Japonijoje vaikas praleidžia valandą prie lentos vis bandydamas ir bandydamas išspręsti tą lygtį, ir kai jam pavyksta, visi džiaugiasi. Tuomet vaikas sėdasi į suolą patyręs sėkmę, kažko naujo išmokęs. Reikia nepamiršti, kad visi žmonės mokosi klysdami“, - požiūrio į nesėkmę skirtumus pristato J. Tilvikas. 

Tegul mokyklą ar darželį vaikas išsirenka pats

Psichologas siūlo tėvams leisti patiems vaikams išsirinkti darželį ar mokyklą, į kurią jie nori eiti. Ir nesvarbu, kiek vaikui metų – 3 ar 12. „Tėvai atsineša savo patirtį iš anksčiau, reikia suprasti, kad vaikai nėra „mes“, jie jaučia visai kitaip negu „mes“, ir jie gyvens visai kitą gyvenimą negu „mes“, todėl jiems ir reikėtų leisti rinktis. Pasirinkdamas vaikas prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą“.

„Kodėl mes manome, kad geriau vaikui nurodyti, ką daryti, kur ir ką mokytis, o neleisti jam pačiam pasirinkti? Kodėl mums kyla toks noras nurodyti?“ - retoriškai klausia J. Tilvikas ir primena mūsų tautos likimą, kai mes beveik pusę amžiaus neturėjome galimybės rinktis ir mums atrodė normalu, kad koks nors autoritetas pasako ką ir kaip daryti.

Platesnės ribos - galimybė patirti daugiau

„Jeigu vaikui nenubrėžime ribų, jis jausis nesaugiai. Mano įsivaizdavimu ribos yra daug toliau, nei dažniausiai tėvai jas brėžia savo vaikams. Ribos turėtų būti brėžiamos tada, kai vaikas gali susižeisti, sužeisti kitus ar suniokoti daiktus. Ribos turi būti kuo platesnės, kad vaikas galėtų išmokti patirdamas, bet nežalodamas savęs ir kitų.

Jeigu vaikas skriaudžia kitą, galima jam pasakyti – aš neleisiu tau taip elgtis, nes tai skaudina kitą. Dažniausiai tokioje situacijoje vaikas pradeda pykti, kad buvo sustabdytas. Tuomet būtina išlaikyti dėmesį vaikui. Galima jam pasakyti – aš tave suprantu, žinau, kad tau dabar liūdna, bet tau negalima to daryti, nes tai skaudina kitą žmogų“, - pataria psichologas tėvams.

Priklausomybė ir kompiuteriniai žaidimai

„Priklausomybė atsiranda ne dėl to, kad žmonės naudoja tam tikras medžiagas. Tarkim, narkotikus ar alkoholį vartoja daug daugiau žmonių nei tampa narkomanais ar alkoholikais. Priklausomybė yra ne dėl to, kad žmogus turi priėjimą prie medžiagos ar veiksmo, bet todėl, kad jie ta medžiaga ar veiksmu malšina emocinį skausmą“, - sako psichologas J. Tilvikas ir pateikia keletą faktų iš mokslinių tyrimų.

„Vienoje iš mokslinių studijų buvo nurodyta, kad kompiuterinės technikos naudojimas su vaikų elgsena nekoreliuoja, t.y. vaikams, kurie turi psichologinių problemų, jos neatsiranda dėl to, kad jie prieina prie technikos. Problemos atsiranda dėl to, kad kompiuteris ar kita priemonė pakeičia tėvų dėmesį.

Be to, ši studija parodė, kad pasyvi medija, kur vaikas negali daryti jokios interakcijos, kaip, tarkim, televizorius daro daug didesnę žalą vaikui nei kompiuteriniai žaidimai. Dažnai būna, kad tėvai draudžia vaikui žaisti kompiuterinius žaidimus, bet leidžia žiūrėti televizorių. Tai prieštarauja logikai“.

Parengė Dovilė Stumbrienė