Ar jūsų vaikas jaučiasi labiau mylimas tada, kai jaučia jūsų - mamos/tėčio - paslaugumą? Apie tai kalbamės su Palangos vaikų reabilitacijos "Palangos gintaras" sanatorijos medicinos psichologe Sonata Vizgaudienė (www.tevystespsichologija.lt).
Turbūt pažįstate žmonių, kurie yra išskirtinai paslaugūs patys arba greitai gali padėti gauti paslaugą iš draugų, pažįstamų. Būna aišku, jei paskambinsiu Ritai, ji būtinai padės arba kažką pasiūlys. Tokiems žmonėms tiesiog savaime suprantama, jog turi padėti, bet ir jie patys labai vertina kitų pagalbą. Paprastai šiems žmonėms geriausia meilės išraiška yra per paslaugas. Gali būti, jog ir jūsų vaikas labiausiai jaučiasi mylimas tada, kai jaučia tėvų paslaugumą.
Kaip atpažinti paslaugas vertinantį vaiką?
Pavyzdžiui, jūsų atžala dažnai prašo jūsų pagalbos ir džiaugiasi ją gavusi: „Mama, gal gali man padėti atlikti istorijos užduotis? Gal gali man padėti įsiūti sagą? Gal gali padėti nuvalyti stalą, nes man nesiseka? Gal gali išlyginti suknelę, nes aš nespėju ir labai vėluoju?“ Bet vaikas ne tik prašo paslaugos, jis suvokia ir įvertina jos reikšmę. Kitiems pasakoja, kad mama pati pasiuvo gražų naujametinį kostiumą arba tėtis ilgai taisė dviratį, bet sutaisė. Tokie vaikai už paslaugas moka padėkoti, jie patys stengiasi pasitarnauti tėvams, pasisiūlo kažką padaryti buityje, nubėgti į parduotuvę ar pan. ir taip demonstruoja meilę gimdytojams.
Tėvai – pavyzdys
Vis dėlto paslaugos šeimoje nėra toks jau paprastas dalykas. Juk bet kokia paslauga reikalauja mūsų laiko, noro, sugebėjimų. Pasitaiko, kad mes, mamos, jaučiame, kad namuose tik tarnaujame visiems, nes ištisai kažką darome dėl savo vaikų ir vyro. Jeigu tai suvokiame kaip vergystę, tai ir pačios jaučiamės blogai, ir savo artimuosius verčiamės jaustis nevertais mūsų pastangų.
Kuriant šeimą ir susilaukiant vaikų, būtina susitaikyti su mintimi, jog teks tarnauti kitiems, kitaip net neverta to daryti. Aišku, pareigų šeimoje turi turėti visi: tiek žmona su vyru, tiek praaugę vaikai. Tada vyraus pusiausvyra. Apie tai, kas už ką atsakingas ir ką turi padaryti dėl visų gerovės reikia kalbėtis ir derintis.
Kai vaikai šeimoje matys, kad paslaugos kitam yra ne prievolė, o meilės išraiška: „Aš gaminu, nes jus myliu; aš pjaunu žolę, nes myliu savo šeimą ir namus; aš skalbiu, nes myliu savo vaikus ir esu laiminga, kai jie atrodo gražiai ir tvarkingai ir t.t.“ Tik tada vaikai padės jums tvarkytis nezirzdami, eis į parduotuvę neatsikalbinėdami, nes jaus, kad ir tėvai namuose viską daro ne dėl prievolės, o todėl, kad taip tuo pačiu išreiškia meilę. Kadangi paslaugas tarp sutuoktinių ne visada pavyksta pasiskirstyti sklandžiai, kyla daug konfliktų, jei tai mato vaikai, aišku, jie taip pat gali pradėti priešintis kažko prašomi.
Savarankiškumas ir manipuliavimas paslaugomis
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daug darydami dėl savo vaikų, nepersistengtumėme ir neužslopintumėme jų savarankiškumo. Viena, yra padėti savo vaikams, kai tikrai to reikia, visai kas kita, jei vaikai ima tuo naudotis. Juk normalu padėti vaikui suprasti, kaip spręsti vieną ar kitą uždavinį, visai kas kita, rašyti už juos rašinius, ruošti pristatymus ir pan. Viena, gaminti šeimai maistą, kita, dukrai pasisiūlius iškepti sausainius, pasakyti, kad ji dar per maža, todėl nesugebės, ir padaryti tai pačiai. Viena, tvarkyti bendras namų patalpas, kita – kuopti paaugusių vaikų kambarius, nes jie neva per daug užimti ir pavargę.
Paslaugos turi atitikti vaiko amžių
Atlikite tai, ko vaikai negali patys padaryti, dėl to, kad dar nesugeba. Dvimetis dar nemoka užsirišti batų raištelio, bet keturmetis tai gali. Keturmetis dar nesugeba pasikloti savo lovos, bet šešiametis gali, šešiametis dar neišsiplaus pakankamai gerai savo kambario grindų, o aštuonmetis tai padarys ir t.t.
Taigi patarnavimas savo vaikams ir jų lepinimas neturi nieko bendro. Juk verta vaikus atėjus laikui išmokyti skalbti, gaminti maistą, įsisiūti sagą, nebent manote, jog jūsų vaikui gyvenime to daryti pačiam neteks. O jei teks? Kas geriausiai išmokys, jei ne jūs? Juk mokyklose to nemoko. Mokyti vaikus atlikti šeimoje tam tikrus darbus dėl savęs ir kitų yra sunkus ir nemažų pastangų reikalaujantis darbas. Tiesiog greičiau yra padaryti patiems.
Bet vėliau nesiskųskime, kad mūsų atžalos kažko nedaro ir priešinasi, nes mokymasis turi vykti palaipsniui. Jei vieną dieną neapsikentusios, kad tvarkomės vienos, o mūsų šešiolikmetės dukros ar sūnūs tuo metu „sėdi“ kokiam nors socialiniame tinkle ir nesisiūlo padėti, imsime skųstis. Prisiminkime, ar prašėme ir mokėme juos plauti grindis, kai buvo devynerių? Patarnavimas vaikams išreiškia mūsų meilę ir yra puiki auklėjamoji priemonė tada, kai dėl vaikų darome tai, ko jie dar negali ar norime juos specialiai pamaloninti. Bet darymas už juos beveik viską ir visada yra žalingas.
Net jei supratote, jog jūsų vaiko pagrindinė meilės kalba yra patarnavimas, dar nereiškia, kad turite stengtis įvykdyti kiekvieną jo prašymą. Tai darykite apgalvotai, kad vaikas jaustųsi mylimas, bet suprastų, kad ne visur ir visada reikia jūsų paslaugų.
Sąlygiškos meilės spąstai
Patarnaudami artimiesiems nepapulkime į sąlygiškos meilės pinkles: „Aš tau iškepsiu blynų, jei tu pagaliau susitvarkysi kambarį. Aš tave parsivešiu iš mokyklos, jei iš matematikos kontrolinio gausi dešimt, kitaip keliausi namo pėsčiomis.“ Paslaugos namuose neturi būti suprantamos, kaip atlygis už tam tikrus dalykus. Tai turi būti daroma natūraliai, iš meilės, iš aiškaus supratimo, kad tai turiu padaryti. Jei pradėsime kelti sąlygas dėl paslaugų, kils daug nepasitenkinimo ir konfliktų.
Vaikams ypač vertinga patirtis, jei šeimoje vyrauja noras ir tradicijos padėti kitiems. Jei jauni tėveliai rūpinasi savo tėvais, jei padeda savo kaimynams, o gal pagelbsti visai nepažįstamiems vargstantiems žmonėms. Kai vaikai mato, kaip tėtis sustoja padėti kitam vairuotojui pakeisti sprogusį ratą, o mama nuneša šilto maisto senai vienišai sergančiai kaimynei nesitikėdami jokios grąžos už paslaugą, jie ir patys natūraliai elgsis panašiai. Taip parodome, kad noras pagelbėti, padaryti paslaugą kitam turi būti besąlygiškas, tik tada tai yra meilės išraiška.
Prisiminkime, kad iš tikro mes nieko neprivalome, bet darome daug dalykų, nes tai yra svarbu, nes taip rodome, kad mylime savo artimuosius. Patarnauti būna ypač sudėtinga, jei jaučiame, kad mūsų pastangų šeimynykščiai nevertina, tada reikia paieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Paslaugos šeimoje savaime suprantamas dalykas, bet turi stengtis visi, ne dėl to, kad privalome, dėl to, kad norime, nes mylime vieni kitus.
