Kartais besisukiodami kasdienybėje pamirštam pastebėti aplink save esančius daiktus. O jie tikrai galėtų papasakoti įdomiausių istorijų. Juk tiek mato ir žino! Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė savo knygoje „Interviu su daiktais“ (leidykla „Nieko rimto“) žurnalisto Jurgio lūpomis prakalbino ir sagą, ir šukas, ir lagaminą, ir dar keletą daiktų, kurių gyvenimo istorijos ne tik stebina, bet ir įkvepia.
Kokios yra šios kūrėjos? Kokie mėgstamiausi jų daiktai? Ar sunku imti interviu iš daiktų? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbasi su Audrone Meškauskaite ir Jurga Šulskyte.
Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save skaitytojams?
Audronė Meškauskaitė: Klaidžiotoja, smaguriautoja, skaitinėtoja.
Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save Jūsų iliustracijų gerbėjams?
Jurga Šulskytė: Bandysiu trimis žodžiais, nors tai labai labai mažai. Manau, esu nepasiduodanti maža žuvelė.
„Interviu su daiktais“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Kodėl vaikams?
Audronė Meškauskaitė: Nes man jie labiausiai patinka iš visų žmonių, gyvenančių žemėje. Jiems visko norisi ir reikia, jiems dar tiek daug kas pirmą kartą, niekada negirdėta ir nematyta, visas pasaulis – stebuklingas. Su vaikais gali dalintis ir dalintis. O tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
Žinant žurnalisto Jurgio smalsumą, kokį šių laikų daiktą jis norėtų pakalbinti?
Audronė Meškauskaitė: Modernių daiktų Jurgis nemėgsta, nes jie labai sudėtingi ir gendantys. Bet tikriausiai siurblį-robotą. Jo elgesys namuose atrodo keistas, tarsi jis čia būtų šeimininkas – landžioja, kur užsinorėjęs, tvarką daro. Žodžiu, įtartino charakterio, todėl galima ką nors įdomaus iškvosti.
Perskaičiusi knygą, kaip įsivaizdavote žurnalistą Jurgį ir visos knygos nuotaiką?
Jurga Šulskytė: Rašytoja sukūrė tokį gyvą personažą, kad perskaičius tekstą Jurgis be ceremonijų iš mano galvos išlipo tiesiai ant popieriaus lapo. Pradžioje jis buvo labiau įmitęs, tvarkingai susišukavęs, bet kol lakstė paskui daiktus, medžiodamas interviu, labai suliesėjo ir pasišiaušė… O šiaip knygą įsivaizdavau vientisai, ramiai iliustruotą, kad būtų atsvara dinamiškam tekstui, o išėjo priešingai – margai margai iliustruota. Man kartais net baisoka ją atsiversti, atrodo, kad kažkas būtinai iš ten iškris!
Ar esate pati kada nors ėmusi interviu iš daikto? Koks tai buvo daiktas?
Audronė Meškauskaitė: Ne, interviu to vadinti negalima, bet ant kvailiojančio kompiuterio dažnokai rikteliu: „Na, kas tau darosi? Įsijunk pagaliau!“, niekaip neužverdančiam arbatiniui murmu: „Greičiau, greičiau, vėluoju“. Prisipažinkite, kad ir jūs kalbatės su daiktais. Tikite, kad jie gyvi, viską girdi ir supranta. Kodėl gi kartais nepasiklausius, ką jie atsako?..
Anksčiau dirbau žurnaliste ir pakalbinau daug žmonių, daiktams laiko neužteko. O dabar galima ir pamėginti.
Papasakokite, kodėl knygoje išskyrėte būtent lagaminus, šukas, degtukus, šaukštus, šakutes, adatas, sagas, veidrodžius ir akinius?
Audronė Meškauskaitė: Apsidairiau po kambarį, ir tiek. O kam toli vaikščioti, jei įdomybės čia pat po nosimi guli. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau už adatą – vos įžiūrėti galima. Bet kai išgirsti jos istorijas, supranti, kad tavo namuose telpa suslėptas pasaulis ir visa žmonijos istorija, kad mažiausias menkniekis yra svarbus. Taip ir mokaisi mylėti, vertinti tai, kas yra šalia, džiaugtis gyvenimu.
Ar turite savo mylimą talismaną ar daiktą, su kuriuo labai sunku išsiskirti?
Jurga Šulskytė: Jų tikrai buvo ne vienas. Geriausiai prisimenu gautą dovanų gražų parkerį. Su juo nesiskyriau gerus dvidešimt metų. Šiuo metu parkeriui beveik trisdešimt metų ir jis išėjęs į pensiją ilsisi pieštukinėje ant mano stalo. Net gaila, kad dabar tokių mylimų daiktų neturiu. Laikui bėgant prisirišimai kažkur išgaravo. Nors visai norėtųsi vėl išgyventi tokią draugystę, kokia siejo mus su parkeriu.
Su kūrybine krize susiduria net ir patyręs žurnalistas Jurgis. O ar jus ji aplanko? Kaip tada elgiatės?
Audronė Meškauskaitė: Nerašau. Tiesiog pasėdžiu ir palaukiu. Kai nesinori rašyti ir į galvą niekaip neateina gerų minčių, dažniausiai norisi daryti ką nors kita, ypač – tinginiauti. Krizė labai jau skambus žodis, bet tikrai būna dienų, kai du žodžius parašai, o tris ištrini – niekaip nesiseka. Tada lauki kitos dienos, kai žodžiai smagiai patys į sakinius sušoka.
Kaip apskritai rašote? Ryte, vakare ar bet kada?
Audronė Meškauskaitė: Bet kada ir kur papuolė, jei tik reikia. Tik rašau aš ne tiek daug, kad turėčiau ritualų. Jeigu būčiau tikra rašytoja, gal ir turėčiau.
Ką, be knygų iliustravimo, dar mėgstate veikti?
Jurga Šulskytė: Mano mėgstamos veiklos labai paprastos – tingėti ant sofos, žiūrėti daug daug filmų, klausytis muzikos, eiti pasivaikščioti ir pabūti vienai.
Ar planuojate rašyti vaikams ir toliau? Juk liko tiek daug nepakalbintų daiktų...
Audronė Meškauskaitė: Visko gali būti. Juk kai įpranti ką nors daryti, sunku sustoti. Kartais žvilgsnis užkliūva už kokio nors daikto rankinėje ar ant darbo stalo ir norisi artimiau susipažinti. Daiktuose slypi ne tik tos istorijos, kurias kartu gyvendami patyrėme, bet ir žmonių išmintis, kurios prireikė juos išrandant ir tobulinant, visų mūsų svajonės ir keistenybės. Smalsumas tikriausiai įveiks mane.
Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Jurga Šulskytė: Svajonių svajonė būtų knygas, su kuriomis užaugau, paversti grafiniais romanais – vieną iš romanų apie indėnus arba kurią Džeko Londono apysaką. O realesnė svajonė – iliustruoti bent vieną iš savo sugalvotų istorijų, bet tam vis sutrukdo anksčiau minėtos mėgstamos veiklos...
