Ruduo

Senai, senai, gal prieš vieną tūkstantį metų, o gal ir du , draugiškai sėdėjo prie laužo Vasara, Ruduo, Žiema ir Pavasaris  bei didžiavosi  kuris kuo geresnis.

Žiema pareiškė, kad jis puikus dailininkas, moka ant langų išpiešti įmantriausius raštus, medžius paversti pasakų personažais, vaikiukams suteikia daug džiaugsmo: sniego gūžtės, pačiūros, slidės, rogutės ir t.t.

Ilgai Žiema pasakojo savo privalumus. Vėliau žodį gavo Pavasaris, jis didžiavosi pirmos gėlytės žiedeliu, vyturėlio dainele,čiurlenančiu upeliu ir t.t.

Poilgiausių pasisakymų buvo suteiktas žodis Vasarai. Vasara didžiavosi šiltu vandenuku ežeriuke,gėlyčių kilimu, saulės vaiskumu, šiltu lietučiu, smėlio pilių gausumu, poilsiu palapinėje, uogelių gausumu...

Potiek visokio gėrio ir grožio Vasara, Pavasaris, Žiema pasakė Rudeniui, kad jis nereikalingas.

Ruduo užpyko ir vienais metais tiesiog neatėjo, o nuėjo miegoti sielvarto miegu..

Nebuvo šažančios , spalvingos lapų jūros, nebuvo daržovių,vaisių, rudeninių uogų, net ir rudeninės gėlytės nepražydo.

Nuliūdo žmonės, nesidžiaugė Žiema, nes nebuvo ką valgyti, atėjus Pavasarui žmonės nesidžiaugė pirma vyturio giesmele, pirmuoju žibutės žiedeliu, nes žmonės buvo alkani, galdėlto ir labai pikti.

Nebuvo daug džiaugsmo ir Vasaros malonumais, nes juos staiga keitė speigas, tad žmonės tapo liūdnais, nelaimingais, jie nesuvokė kas čia darosi: vieną dieną karštis neišpasakytas, o kita jau nerealus šaltis.

Pamatė Vasara, Pavasaris ir Žiema, kad jie irgi be Rudens praranda savo vertę, tad kreipėsi į Rudenį ir paparašė atleidimo. Ruduo ilgai nepyko, jiems atleido.

Nuo to laiko visi metų laikai jau nebūna kartu, nes jiems gėda prieš Rudenį, kiekvienas iš jų būna savo laiku ir kiekvienas gerbia savo kolegą ir žino ne tik savo vertę, bet ir gerbia ir brangina kitus. Jų vertė pilnavertė tik tuomet, kai jie būna draugiški ir nesusipykę.

P.S. šią pasaką kūrėme kartu su dukrele, o iliustravo be manęs