Rugsėjo 1-oji: darželis prasideda

07 val. Kartu su vyru nubundame.  Šiandien mūsų kūdikis išeina į „pirmą savo gyvenimo darbovietę“ (senelio išmintis). Po truputį žadinamės, keliamės, mažoji miega kaip angelėlis toliau. „Ok, papusryčiaujam, o tada ją žadinsim, juk iki darželio 11 minučių pėstute”. Pusryčiaus dukrytė darželyje, tad nieko ruošti nereikia. Taip ir padarom – patys susiruošiam, o tada švelniai pakeliam Sofiją. Ji greitai nubunda, „apsiformina” tualete ir patenkinta sėdi, kol aš ją rengiu. Paduodu kuprinėlę ir liepiu įsidėti drėgnų servetėlių ir sauskelnių. Ji entuziastingai viską krauna. Ima rodyti į striukę, vėliau į raktus. Valio, mes susiruošę!

08 val. Išeinam, pasiūlau Sofijai nešti rožytes, bet ji mieliau eina mums įsikibus į rankas, tad gėles nešu aš. Keliaudami visi linsmai čiauškam: „kokia smagi diena bus, bus naujų vaikų, žaislų.” Ji eina sparčiai, šypsosi. Rytas geras.

08:16 val. Darželis atrodo labai tylus ir tuščias. Sofijai kiek nedrąsu žengti per slenkstį, bet paraginta įeina. Tyliai atidarom grupės duris. Mus pasitinka pasipuošusios auklėtojos „dobry utra”.  Pasisveikiname. Pasidomi, kas čia tokia atėjo. Sofijai paduodu gėlytes, ji užtikrintai jas nuneša auklėtojoms. Auklėtojos domisi, kokia kalba kalbam namie. Bendraujam dviem kalbom – su mano vyru rusiškai, nes jis labai gera kalba, su manim lietuviškai. Liepia išsirinkti spintelę, Sofija ima pačia pirmą. Persiaunam. Tuo tarpu ateina kita mergaitė, kuri verkšlena, šiek tiek išsigąstu, kad Sofija neužsikirstų. Nukreipiu jos dėmesį prašydama sukrauti daiktus į spintelę. Ji susideda sauskelnes, drėgnas servetėles, seilinuką. Auklėtoja prieina ir paima jai už rankos: „Einam pažiūrėsim žaisliukus”, atsisukusi per petį mums sako „o jūs eikite, jei kas bus, skambinsiu, bet nemanau, kad kažkas bus”. Išeinam. Mano širdis virpa. Kažkodėl norisi paverkti, bet vyras greitai paima už rankos ir aš nurimstu. Mes grįžtam namo, pasidarom kavos, pasipjaustom pyrago, sėdim ir šypsomės: „Mūsų vaikas eina į darželį”. Sunku patikėti. Didelė palikymo komanda sudaryta iš senelių, tetų ir dėdžių jau rašo į Viber grupę, domisi, kaip sekėsi. Puolam dalintis įspūdžiais.

10:15 val išeinam iš namų pasiimti mažosios. Pirmą dieną mūsų darželyje vaikai buvo tik iki 10:30 val. Atėjus randame Sofiją vieną. Visi kiti trys vaikai jau paimti – pirmą dieną grupėje buvo keturi vaikai, antrą – bus penki, trečią – šeši ir t.t. – tokia darželio strategija pripratinti mažuosius. Taigi, Sofija viena žaidžia prie stalo su medine dėlione. Pamačius mane, pravirksta, stovi kaip įbesta. Pakviečiu pas save, atbėga, apsikabina. Auklėtoja mus ramina – tokia Sofijos reakcija išvydus mamą yra normali. Ji buvo drąsus vaikas, neverkė, pravirkdavo tik kai kiti vaikai pradėdavo verkti. Pusryčiams nieko nevalgė, negėrė (manęs tas nestebina), į tualetą nesiprašė. Atsisveikiname, pirmadienį Sofija bus ilgiau. Išeinam, Sofija eina tarp mūsų, tokia rimta, liūdnoka. Einam į parduotuvę, ten ji išsirenka varškytės, grįžtant namo dar pabendraujam su kaimynės šuniuku ir visą laimingą ir išsišiepusią parsivedu aš ją namo. Namie klausinėju, kaip sekėsi, ką žaidė. Nors Sofijos žodynas dar mažas, bet ji pasako du žodžius „lelia“ ir „teta“. 

Taigi, tokia ta jaudinanti pirmoji diena darželyje. Turbūt ji išliks mano gyvenime dar ilgam ilgam.