Airido rugsėjo 2 - oji

Išaušusi diena nežadėjo nieko gero. Orų prognozes žinojom, bet vis tiek vylėmės – gal nelis. Deja... Lijo, ir net smarkiai.

Namuose nuotaika pakili, sūnutis atsikėlė žvalus ir su šypsena. Staigmenos pavyko -  ant lango išrašytas sveikinimas, dovanėlės ir pusryčiams – pica (neįtikėtina, kad mama pusryčiams iškepė picą :-) ).
Prajuokino mus Airido pasakyti žodžiai: „Aš jau pirmokas, dar nesenas“.

Tad išvykstam su tuo „nesenu“ pirmoku į mokyklą. Čia visiškas chaosas, šventinės nuotaikos nulis, lauke pliaupia lietus, programa sugadinta, atsarginis variantas nebuvo paruoštas ( o gaila, galėjo apgalvoti ir tokį). Ilgai šurmuliavę koridoriuose pagaliau gavom komandą skirstytis į klases .Mokytoja gražiai praveda rytmetinę valandėlę, prisistatom ir mes su vaikučiais, turime sugalvoti palinkėjimus vaikams ir tėveliams. Airidui patiko (jis juk nematęs ir nežino , kad gali būti ir gražiau).

Net nuotraukų beveik neturim, nes buvom „apsiginklavę“ šlapiais skėčiais, tad  fotoaparatą nepatogu į rankas paimti buvo.

Bet nieko, blogas oras sugadino tik šventę, bet ne mūsų nuotaikas ir norą mokytis.. Smagiai atšventėm su draugais, gavom dovanėlių ir sulaukėm daugybės palinkėjimų.
O mokytis norim, be galo... Gautos mokyklinės knygelės nepaleidžiamos iš rankų. O dovanotos papildomos pratybos jau įpusėtos spręsti. Entuziazmo lyg ir per daug, drausti nesinori, bet leisti, kad vienu ypu  viską atliktų irgi nesinori. Ir vėl dilema...