Rugsėjo pirmosios šventė mokykloje, mūsų namuose bei širdyse...

TU ATĖJAI?
TAI SĖSKIS IR KLAUSYK

KĄ TAU ŠIRDIM IR LŪPOMIS KALBĖSIU.

NES ATIDUOTI NORIU VISKĄ:

KĄ ŽINAU, KĄ SUPRANTU

IR KĄ JAUČIU.

IŠMOKYT NORIU

MYLĖT, ATLEIST, PATART,PADĖT SUKLUPUSIAM IR JO NEBART.

GIRDĖT KAI LŪPOS TYLI,

MATYT KAI AKYS UŽSIMERKIA.

PAJUSTI ILGESĮ, IŠGIRST KAI VERKIA.

IŠMOKYT NORIU

BŪTI ŽMOGUMI.

Tokiais žodžiais pasitiko mokytoja mūsų trečiokėlius. Tokius žodžius užrašė kiekvienam ir įteikė su kitomis smulkmenėlėmis rugsėjo pirmosios proga.
Nors jau trečius metus peržengiame mokyklos slenkstį ir sėdame į mokyklinį suolą, bet ši  diena vis tiek kupina jaudulio ir nežinomybės. Mes draugausime su nauja mokytoja. Vaikų akys išpūstos, žvilgsnis ir smalsus, ir skvarbus. Vertina, lygina...Tą patį darome ir mes tėvai. Jaudinamės kaip pirmoje klasėje, nes savo brangiausią turtą patikime kitoms rankoms, kitam glėbiui.  Norim, kad būtų kaip tose eilėse… Ir, kad išmokytų, ir, kad paguostų…
Stengiamės į pasikeitimus žvelgti pozityviai, ir nusiteikėm, kad permainos bus mums naudingos.
Mokytoja pravedė labai įdomią pirmą pamokėlę.Teko rašyti, skaičiuoti, galvosūkius minti, daineles prisiminti… Teko ir mankštą padaryti… O svarbiausia mamą ir tėtį apkabinti ir ačiū pasakyti už rūpestį, meilę ir buvimą šalia… Neįmanoma priprast prie tokių akimirkų, tai jaudina ir graudina… Patikėkit pirmokėlių mamos, ir kitais, ir dar kitais metais graudulys ir jaudulys vistiek skverbsis į širdį…

Rugsėjo pirmosios rytas mūsų mieste išaušo ūkanotas, debesys aptraukė dangų, griaudėjo perkūnas...O mama tuo metu pūtė balionus, į juos dėjo dovanas (šiais metais pinigines, pabūsiu neorginali, bet  lai pasipildo mokinukų taupyklės ištuštėjusios per atostogas) ir ant balionų rašė palinkėjimus, bei šmaikščias mintis apie mokyklą. Ruošė šventinius pusryčius...Mokinukai nevienodo amžiaus, todėl nepavyko susėsti kartu prie pusryčių stalo.

Edvinas išbėgo anksti pasirepetuoti priš šventę, mažasis dar saldų sapną sapnavo…
Štai mūsų dešimtokas...Negi tikrai… Apkabinu lygiai taip pat kaip pirmoką ir išleidžiu per duris...O per langą nulydžiu žvilgsniu… Patikėkit vis tiek graudu, kad turiu jau tokį didelį sūnų. Sveiką, gabų, laimingą…

Mažių žadinu švelniais kuždesiais, bučiniais ir pamylavimais… Juk jis mūsų mažėlis, mūsų pagrandukas...Norisi matyt nušvitusį veidelį, šypseną.
Nors dovanos paslėptos balionuose, reikia ir mažų dovanėlių -  staigmenėlių .... Pataikome…
Su draugų pagalba surenkame krūvelę maximose dalinamų dėlionių, jomis vaikas taip žavisi ( beje jos patinka ir mums, galėtų nebūt jokių puponautų ar bumsių, o vat tokie suteikiantys informacijos ir žinių mums visai prie širdies :-)) Mokinukas buvo sužavėtas, kibo į darbus… Sakė: “ir rytoj galėtų būti rugsėjo pirmoji, jeigu ir vėl gaučiau tokių dovanų” Kiek nedaug reikia, kad suteiktum laimės.

Mokslai, egzaminai, testai, kartais prilyginami loterijos bilietams, todėl ir mes mokinukams jų padovanojome… Ech...šitie ne itin laimingi...Teks pasikliauti savo jėgomis ir žiniomis kai ateis laikas, o ne fortūna…
Dar traukiame laimės sausainuką ir žiūrime koks laimės receptas klius...Va taip pasižaisdami ir gerai nusiteikę sulaukėm ir saulutės, nušvitusios po lietaus. Ir iškeliaujam į mokyklėlę…
 
 
Kuo vaikai didesni, tuo noras eiti  į mokyklą mažesnis. O gal čia tik mano pažįstamų mokinukų tarpe? Airidas dar nori...O Edvinas jau nebe… Ir bando įtikinti mažąjį, kad ateis laikas ir jis nebenorės.  
Paaugliukai tik ir dejuoja aplinkui, kokia  “katastrofa  prasidėjo”. Vienas Edvino bendraamžis pamatęs ant mūsų langų balionus paklausė kokia proga jie kabo. Sūnui atsakius, kad Rugsėjo pirmosios,  labai nusistebėjo, kaip tokią “liūdną dieną” galima švęsti. 
Na o mums tai davė temą diskusijai pietaujant. Pietavom namuose, nes norėjau, kad susėstume visa šeima kartu, ko nepavyko padaryti ryte.
Diskutuojam kodėl švenčiam rugsėjo pirmąją. Švenčiam, nors iš aplinkinių dažnai girdim: oi prasidėjo vargai vargeliai ir pan. Airido samprotavimai: “Švenčiu, nes eisiu į aukštesnę klasę. Mes būsim jau ne mažiai, o trečiokai. Nes pagaliau susitikau  su draugais. Pamačiau naują mokytoją. Gausiu naujų knygų.” Kodėl švenčiame mes, tėvai::
“Mes laimingi, kad turime jus, kad jūs augate sveiki, stiprūs, protingi. Yra šeimų kurios neturi vaikų, arba jų vaikai dėl negalios negali eiti į mokyklą. Tokie tėvai nepajus to, ką jaučiame mes žiūrėdami į jus su gėlėmis rankose, žengiančius į mokyklą, sėdinčius mokykliniame suole. 
Mūsų šalyje nevyksta karas, jūs galite saugūs eiti į mokyklas. Tai kodėl mums nešvęsti? O mokslai tai darbas, atliekat jį ir turit laisvo laiko pramogoms ir linksmybėms. Tik nuo jūsų priklausys kaip  mokėsite tą darbą ir laisvalaikį suderinti. Nuo jūsų priklausys ar jūs nuobodžiausit laisvalaikiu, ir verkšlensit darbo metu. Ar mokėsit visame tame įžvelgti nuostabių dalykų: atradimų, naujų žinių, naujų draugų, naujų potyrių ir t.t. Džiaukitės ir išnaudokite kiekvieną akimirką.” 
Na o Edvinas komentaras toks : “Švenčiu, nes jūs švenčiat, ir man smagu su jumis.” Nu ką padarysi, kad šiame amžiaus tarpsny kitų pliusų neranda… Gerai, kad nors su šeima gera. 
Neslepiu nuo vaikų , kad pati nenoriu sugrįžti į mokyklinį suolą, bet mokyklinių dienų vis tiek ilgiuosi. Tai nepakartojama… 

Tad ir jums noriu palinkėti, kad jūsų vaikai džiaugtųsi tuo nepakartojamu mokykliniu gyvenimu...O kartu su jais ir jūs.