Rusnės darželio nuotykiai: po dviejų (beveik) savaičių (5 dalis)

Praėjus porai savaičių turiu ir laiko, ir noro prisėsti pasidalinti įspūdžiais.

Pirmos dienos darželyje, buvo puikios (kol aš buvau šalia). Pabūdavom iki pietų, Rusnė pavalgydavo ir keliavom namo. Trečioji diena buvo sunkiausia - atėjo nauja auklėtoja ir paprašė manęs išeiti. Žinoma Rusnė gerokai įsiverkė, na bet paklausiau auklėtojos ir išėjau. Su neramia širdim ir net ne drugeliais, o turbūt visais drambliais pilve išėjau pasivaikščioti. Kad mintys bent kiek atitrūktų užsukau į parduotuvę. Deja po pusantros valandos gavau skambutį, kad Rusnės neina nuraminti, ji net apsivėmė iš to verkimo... Be abejo čia buvo sunkiausia akimirka (na bent kol kas). Atėjus į darželį dukrytę radau ant rūbinės grindų verkiančią. Auklėtojos ji neprisileido, nors pamačius mane gan greit nurimo.

Kitą dieną Rusnę palikau su kita auklėtoja. Ši auklėtoja matyt buvo gerokai labiau prie širdies, nes kiek girdėjau stovėdama už durų, man išėjus Rusnė gan greit nurimo. Vėl su nerimu išėjau, tačiau skambučio nesulaukiau, todėl atėjus tam metui, kai vaikai eina į lauką, užsukau pas savo tėvus, pažaist šnipų žaidimų :D 

Nusiraminau pamačius, kad Rusnė puikiai jaučiasi. Atėjus pasiimti, Rusnė neverkė, buvo ką tik papietavus ir linksma. 

Po savaitgalio atėjus buvo vėl nelabai patinkanti auklėtoja, tad šį kart Rusnė vėl įsikibus į mane praverkė. Visgi nutariau išeiti. Už durų stovėjau gal pusvalandį, kol galop ašarėlės nurimo. Atėjus pasiimti, auklėtoja sakė, kad mažoji paverkšleno, bet jau nebe taip isteriškai kaip pirmą kartą. Antradienį Rusnę palikau pietų miegui (buvo patinkanti auklėtoja), galvoju, gal pavyks - ir ką gi, Rusnė užmigo! Tik prabudus labai prisireikė mamos, tai lėkiau pasiimti. Sekanti diena - ir vėl nelabai patinkanti auklėtoja, ir dar stipresnis verksmas, nuo manęs dukra neatsiplėšė. Šį kart nutariau pabūt kartu, pagalvojau, gal auklėtoja ir Rusnė ras bendrą kalbą, kažkiek susibendraus, tačiau dukra neprisileido auklėtojos, manęs iš akiračio nepaleido. Prisipažįstu, tuo metu aplankė daug minčių - gal per anksti, gal nereikia... Tačiau per pietus atėjo kita, mielesnė auklėtoja, tai didžiai mano nuostabai, Rusnė prie jos pribėgo, apsikabino koją. Pasitarę, nusprendėm Rusnę vėl palikti pietų miegui. Šį kart viskas buvo gerai, todėl atvažiavau tik vakare.

Na o paskutinės dvi dienos buvo visai geros - Rusnė prabuvo nuo ryto iki vakaro - panašu, kad lūžis įvyko, reikalai klostosi gerąja linkme :) netgi nelabai patinkanti auklėtoja pradėjo pamažu patikti, matyt rado kelią į tą mažą širdelę :) žinoma Rusnė rytais dar pasigraudena, tačiau jau nebe taip stipriai, matyt suprato, kad kitaip nebus. Tiesa, labai džiaugiuosi gaudama žinutę iš auklėtojos, kad viskas ok. Netgi gavau kelias nuotraukas, kaip mažoji siaučia burbuliukų baseinėly. Pagaliau ir man atlėgo tas didysis nerimas, nes prisipažinsiu, šios dienos buvo be galo sunkios... Tačiau jau spėjau pasimėgauti buvimu namie viena - pasilepinau savo visokiom moteriškom procedūrom, ech kaip gera ramiai nusilakuoti rankų nagus ir žinot, kad spės išdžiūt :D Taip kad su linksma nuotaika laukiam kitos savaitės.