Jau nuo šio pavasario namų ieško nauja leidyklos „Nieko rimto“ knyga „Šuo vardu Benamis“. Tai istorija apie draugystę, lygybę, pasitikėjimą ir… tylą. Apie tai, kad geri dalykai nebūtinai turi būti pasakomi garsiai. Apie tai ir apie knygos idėją, abejones ir drąsą skaitykite interviu su knygos autore Sara Lean.
Kaip ir kada gimė istorija „Šuo vardu Benamis“? Kas jus įkvėpė?
Studijavau universitete ir per vaikų literatūros paskaitą man kilo pagrindinės veikėjos idėja. Man įdomu, kaip kalba kuria identitetą ir kiek galima pasakyti be žodžių. Tuo pačiu metu domėjausi ir britų rašytoju Davidu Almondu, rašančiu istorijas, kurios atrodo tokios paprastos, bet slepia daug prasmės. Parašiau keletą skyrių ir dėstytojas patarė paversti tai į apysaką, nes tekstas pasirodė vertas pilnos knygos. Neturėjau visos istorijos galvoje, tačiau maždaug tuo pačiu metu mūsų šeima įsigijo pirmąjį augintinį, šunį vardu Haris. Kai buvau vaikas, prie manęs prisirišo lauke rasta katytė (mums nebuvo galima turėti gyvūnų) ir palaipsniui perėjo gyventi pas mus. Manau, visi šie prisiminimai padėjo atrasti knygos siužetą.
Ar pati tikite vaiduokliais? Ar matėtė jų, kai buvote maža?
Netikiu vaiduokliais, bent jau ne tradicine prasme – nemanau, kad juos galima pamatyti. Tačiau būdama maža tuo tikėjau ir dažnai pabusdavau naktį nuo barškėjimo ar girgždančio namo. Dabar aš tikiu, kad jie būna su mumis labai subtilia prasme, nes mes prisimename ir pasiilgstame tų, kurių nebėra.
Robė nenori kalbėti ir nemano, jog kalbėjimas galėtų jai padėti. Ar kada nors buvote Robės vietoje, galvojote nustoti kalbėti?
Taip! Dažnai galvodavau, kad jungiuos į pokalbį, bet iš tikrųjų labiau klausau ir stebiu kitus žmones. Nesu drovi, bet abejoju tuo, ką pasakau garsiai. Man daugiausiai įtakos padarė metas, kai prieš daugelį metų kuriam laikui buvau tyliai atsitraukusi nuo pasaulio. Aš daug išmokau apie tai, kodėl mes kalbame, kaip sunku gali būti nekalbėti ar pasakyti reikiamą dalyką ir kiek visko gali būti iškomunikuojama be kalbos. Tai buvo labai pamokanti patirtis. Man lengviau išreikšti mintis ant popieriaus lapo, nes aš galiu redaguoti žodžius be sustojimo, kol įsitikinu, kad jie teisingi.
Jūsų knyga skleidžia labai geranorišką idėją bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Ar ši idėja buvo neplanuota ir taip atsitiko, jog ji pakliuvo į knygą, ar tai apmąstėte dar prieš sėsdama rašyti?
Taip buvo suplanuota. Aš sudarinėjau ilgus dalykų sąrašus, kurie komunikuoja be kalbos, kaip statulos, paveikslai, fotografijos, gyvūnai, šokėjai, muzikantai ir tokie žmonės, kaip benamiai, kuriems visuomenė balso neduoda. Semo ir Džedo veikėjai iš šito ir išsivystė. Mane labai žavėjo idėja, jog Robė nekalba, o Semas nemato ir negirdi, bet turi tokių pastebėjimų, kurie padeda Robei. Mes su vyru anksčiau gyvenome prie parko ir vasaros naktimis eidavome ten pasivaikščioti. Aš užsimerkdavau, o jis mane vesdavo. Tai reikalauja daug pasitikėjimo.
Ar yra specifinė žinutė, kurią labiausiai norėjote perteikti savo skaitytojams?
Nepradėjau rašyti turėdama galvoje kažkokią žinutę, kurią būtinai turėjau perduoti. Rašiau tiesiog bandydama išreikšti save. Bendrauti su skaitytojais yra privilegija, net jeigu mes niekada akis į akį nesusitinkame. Manau, kad mes visada kontaktuojame su pasauliu, o pasaulis kontaktuoja su mumis, tik reikia labai susikaupti. Kaip tik tai ir bandžiau išsiaiškinti – kaip mes galime pastebėti dalykus, kurie garsiai su mumis kalbėti negali.
Ar įvykius knygoje įkvėpė tai, kas nutiko jums pačiai ar jūsų pažįstamiems?
Visada yra šiek tiek panašumų su mano pačios gyvenimu, bet ne su šunimi. Ir mano mama yra gyva ir sveika. Panašumus nėra taip lengva apibūdinti, ir man neatrodo, kad jie ką nors reikštų kam nors kitam. Tačiau jie susiję su nesugebėjimu tiksliai išreikšti tai, ką noriu – tiek žodžiu, tiek raštu.
Jeigu galėtumėte iš naujo rašyti knygą, ar ką nors pakeistumėte?
Man labai įdomu svarstyti apie šį klausimą. Ne. (Atsakymas buvo pakeistas labai daug kartų!)
Ar yra kas nors, kas jums sunkiai sekasi rašant?
Sunkiausias dalykas man yra visa pilna istorija. Visada pradedu nuo vieno veikėjo ir kuriu aplink jį. Dažnai jau nuo pradžių žinau, kaip turėtų atrodyti svarbiausias įvykis knygoje, ir tada rašau, kol jį pasiekiu. Išpildyti visą siužetą būna sunku.Gyvenime sunku pasiekti tą vietą, kurioje nori atsidurti, tas pats yra ir istorijoje.
Ar ką nors išmokote rašydama knygą „Šuo vardu Benamis“?
Išmokau, kad galiu tai padaryti. Nebuvo taip, jog aš netikėjau savimi. Reikėjo tiesiog neabejoti ir dirbti su istorija nesitikint, kad kažkas iš to išeis.
Įvardinkite 3 knygas, kurias perskaitėte daugiau nei 3 kartus.
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Williamo Somerseto Maughamo „Dažytas vualis“. Davido Almondo „Skeligas“.
Kurį knygos veikėją apibūdintumėte kaip panašiausią į jus?
Atsiprašau, bet nesugalvoju nei vieno! Galbūt aš chameleonas.
Kokia jūs buvote, kai buvote maža? Kokie buvo jūsų mėgstamiausi žaislai?
Stebėtoja, pasitikinti savimi, kūrybinga, per daug jautri, temperamentinga ir užsispyrusi. Labai mėgau popierių ir žirkles ir dažnai gaudavau barti, kai už savęs palikdavau juostą prikarpytų popieriaus skiautelių.
Dėkoju už atsakymus!
