Astos vyresnioji dukrytė lanko paruošiamąją grupę vaikų darželyje. Neseniai mama išgirdo iš auklėtojos, kad mergaitė stropi, bet labai nepasitiki savimi, jei ir žino, bet sako, kad nežino. Tad mama sunerimo, kaip padėti savo dukrytei, kad ji patikėtų savo jėgomis ir nebijotų suklysti.
Konsultuoja vaikų psichologė Vika Aniulienė.
Mums visiems pirmi kartai labai svarbūs, ypatingi ir nedrąsūs. Pirmas susidūrimas su nuomonės išsakymu ar iniciatyvos parodymu. Pirmą kartą reikia labai daug drąsos ir ryžto kažką naujo padaryt ar kažkaip kitaip pasielgt.
Kai taip jau atsitinka, laukiame reakcijos iš aplinkos. Ir ne bet kokios, bet arba patvirtinimo ir padrąsinimo, arba atvirkščiai - paneigimo ir atmetimo.
Vaikui ypatingai tas atsakas yra svarbus. Jei vaikas iššlavė grindis, mes galime sureaguoti paprastai "Tomai, čia tu iššlavei šiandieną grindis?", nepastebėti arba taip, jog vaikas pasijaustų tikrai ypatingas. Pasidžiaugti: "Tomai, tu mano tikras užvadėlis, aš tavim labai didžiuojuosi, kad man bandai padėti. Tu puikus pavyzdys broliui."
Vieniems vaikams užtenka teigiamos reakcijos, o kitiems reikia labai labai teigiamos tam, kad vaikas pasijaustų ypatingas ir kitą kartą drąsiai imtų šluotą į rankas. Aišku, nereikia perlenkt lazdos, nes vaidybą ir netikrumą vaikai jaučia labai gerai.
Ką turėtume mes, tėvai ir auklėtojai, daryt?
Pastebėt pastangas, pagirt gerai atliktą darbą, tačiau jei darbas nėra gerai padarytas, tai irgi reikia tinkamai pastebėt.
"Rita, pažiūrėk kaip gražiai nuspalvinai ežiuko kepurę, bet va obuolį tai nelabai gražiai... Matai, spalva pabėgo už linijos? Man atrodo, tavo pirštukai pavargo... ar gali taip būti? "
"Austėja, labai džiaugiuos, kad stengies man padėti, bet pažiūrėk - išpylei cukrų nešdama prie stalo. Ateik, parodysiu, kaip reikia laikyti cukrinę, kad neišbarstytum... va taip. Na va, kitą kartą seksis geriau."
Sėkmės.
