Skrendam į naują penkmetį!

Lygiai prieš 5 metus, šiandien, tokiu pačiu metu, sėdėjau ir žiūrėjau į sukrautą krepšį ir nesupratau kas vyksta. Galvoje sukosi daugybė minčių ir tikrai ne apie sukrautą krepšį, ne apie suplanuotas ir "nuplaukiančias" veiklas savaitei į priekį, o apie tai, kaip reikės užmigti. Nerimas, adrenalinas, o kartu ir malonus jaudulys ėmė krėsti savo. Gerai gerai, nerimas ir jaudulys labiau :)

Po nakties miego laukė nežinomybė. Naujas gyvenimas. Naujas etapas. Sakysit, rimtaiii? Kas jai pasidarė? Visiškai nieko. Sentimentalumo ir jautrumo akimirkos, vis dar mane aplanko, net ir praėjus 5 metams to naujo gyvenimo etapo.

Taigi prieš 5 metus, savaite ankščiau nei planuota, ruošiausi į ligoninę ir ne koją operuotis ir ne galvą :) o susitikti su nauju pasaulio gyventoju, 9 mėn. uzurpavusiu mano kūną nuo pilvo iki kiekvieno smegenų neurono. Šiandien pamenu, kad ligoninėje norėdama nuvyti jaudulį, šnekėjau nesąmones, klausinėjau seseles apie palatos inventorių ir aiškinau vyrui ką daryti ir ko nedaryti. Na tiesiog sooo me :) dar pamenu, kad viskas vyko greičiau, negu man gydytojai sakė (gal čia kokia strategija, raminti gimdyves, kad jos galvotų, kad dar ilgai ilgai, o viskas vyksta greičiau:)). Ir paskutinį ką pamenu, tai kad nugriaudėjo griaustinis, kai galingasis Jonas atkeliavo į šį pasaulį. Daugiau nieko.

Ir po 5 metų tą lauktą nežinomybę, tą naują gyvenimo etapą galiu apibūdinti kaip amerikietiškus kalnelius: nuo nerealios euforijos, kai pakylį į patį aukščiausią tašką, iki visiškos bejėgystės, kai nusileidi į patį žemiausią, nuo baimės, kai tave mėto mirties kilpomis iki džiaugsmo ir atsipalaidavimo kai leki tiesiąja ir mėgaujiesi. Tokie vat tie 5 metai ir kažkodėl nujaučiu kad ir toliau nebus kitaip.

Labai įdomu stebėti savo mintis, kiekvieną Jono gimtadienį. Net ir jos keičiasi. Nuo visiško saldaus romantizmo iki ironijos ir žemiškumo. Aš savęs nebe atpažįstu :) gal čia ir yra motinystės esmė? Augti ir keistis? Praeiti tai, kas tau skirta, kad būtum geresnė, ne tik mama, bet ir žmogus.

Nori nenori, tokiomis dienomis, kaip tavo vaiko gimtadienis, daugiausia vertini save. Nes su vaiku kaip ir aišku - kokia pati esi, toks ir tavo vaikas. O vaikas tikrai neblogas (na gerai neslėpsiu, man jis pats geriausias), bet apie save kažkaip taip kalbėti neleidžia kuklumas :) bet aš jau nebenoriu būti ideali mama, nebenoriu siekti kažkokių standartų ar dar kažko, kas dažniausia nepadeda, o griauna. Šiuo duotuoju momentu džiaugiuosi, kad Jonui esu "pati geriausia mamytė pasaulyje iš visų mamyčių" ir man to užtenka. Nereikėjo laukti nė 5 metų, kad pagaliau gaučiau pirmą rimtą "atlyginimą", kaip mama. Tokie įvertinimai, geriau nei Oskaro apdovanojimas, kurio net neturiu :)

Asmeniškai man Jonas "užstrigo" ties 2-3 metais. Aš realiai nesuvokiu, kad jam 5. O kartu atrodo kad jis buvo su mumis jau visą amžinybę. Labai keista, kai kas nors klausia manęs, kiek vaikui metų, o tu pasakai 5 lyg apie kažką nepažįstamo, o kai pasakoji Jonui kas vyko prieš 6 metus ir jis paklausia, o aš kur buvau, vėl nustembu, kaip tai kur? Ir tada nutylu. Reliatyvus tas laikas, todėl imi ir gyveni ir aišku neskaičiuoji.

Tik šiandien, tik čia ir tik dabar noriu truputį paskaičiuoti. Noriu prisiminti, pabūti sentimentali, jausminga, nes ta diena nusipelnė tokia būti. Ta diena tiek pat mano kiek ir Jono. Jonas vis dar pats geriausias dalykas nutikęs man gyvenime - tai nepakito. Geresnių nenutiko :) mano kuklia nuomone, jis atėjo tada, kai man buvo reikalinga, nors tuomet taip neatrodė ir tam, kad pakeistų mane. Ir pakeitė. Ir keičia. Savo jautrumu jis sugebėjo pažadinti mano jautrumą ir empatiją, savo ugningu charakteriu - pastatyti mano kantrybę, savo išmone ir verbaliniais gebėjimais - užaštrinti mano protą ir jausmus. Jis savo meile, sukūrė mane tokią, kokia aš esu dabar.

 Aš didžiuojuosi, kad esu Jono mama. Turbūt todėl, kad jame matau save ir todėl kad tik jis moka atverti mano ydas ir trūkumus, o taip pat mano geriausias puses taip, kaip kiti nemoka.

Ačiū Jonai! (Labai tikiuosi, kad kada nors tai paskaitysi :))

O dabar skrendam švęsti!!!!