Kiekivieną minutę su vaiku stengiuosi praleisti tikslingai, kad vaikas kuo daugiau išmoktų, pažintų, nieko nebrukant, o savieigos žingsniu.
Pažinimui geriausias metas yra vasarėlė. Nereikia niekur toli važiuoti, eiti, užtenka apsidairyti savame kieme arba šalia kiemo.
Neketinau šio užsiėmimo aprašyti, bet netyčia buvau paskatinta draugės, kuri man su pavydo gaidele ištarė: „Kaip tau gerai, turi mašina, tai gali palekti nors į Lietuvos krašto pievą“.
Galiu ar negaliu čia jau kitas klausimas, bet ta pieva man po langais... Tuomet gaunu kitą atsakymą, kad vėl man gerai, kad „aš turiu pievą“. Na, ši pieva kaip ir ne mano, ji VISŲ.
Tokią ar panašią pievą tikrai ras kiekvienas Lietuvos gyventojas, nes mieste, tikrai ne visur tvarkingai nupjauta žolytė, o joje žydi įvairios vaistažolės.
Tad su Birute susiradome labai, labai gražių gėlyčių, kurios paaiškės, kad yra vaistažolės. Šių vaistažlių pavadinimas – jonažolė. Sužinoti pavadinimą mums padeda Sodo knyga.
Liaudiški paplitę jos pavadinimai: brandžolė, joninžolė, joniukas, Jėzaus žaizdų žolė, kiaurinė, kiauris, laurinžolė, Marijos žoliukė, raudonukė, strudenėlis, švento Jono žolė, žolinės
Jonažolė – daugiametis 30-80 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis plonas, gulsčias, šakotas. Stiebas status, dvibriaunis, viršūnėje išsišakojęs. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, lygiakraščiai, bekočiai, su daug tamsių persišviečiančių taškelių - eterinio aliejaus liaukučių. Stiebas ir lapai pliki. Žiedai susitelkę į skydiškus žiedynus, stiebo ir šakelių viršūnėse. Žiedo vainiklapiai penki, tamsiai geltoni, su tamsiomis dėmelėmis. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesį. Vaisius – atsidaranti dėžutė.
Mėgsta saulėtas vietas ir kalkingus dirvožemius. Auga sausuose miškuose, pamiškėse, pievose, šlaituose.
Vaistinė žaliava. Renkama augalo antžeminė dalis – jonažolės žolė Žydėjimo pradžioje (birželio-liepos mėnesį) pjaunamos 25-30 cm ilgio jonažolės viršūnės. Žaliava džiovinama greitai, kad nepajuosų, pavėsyje.
Jonažolės preparatai pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu, audinius regeneruojačiu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu, tonizuojančiu, antidepresiniu poveikiu.
Jonažole gydomi virškinamojo trakto gleivinių uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, hemorojus, nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos, gingivitas, stomatitas, depresija. Liaudies medicinos žiniuoniai jonažolę vadina vaistu nuo 99 ligų.
Tad iš jonažolių vaikas pasidarė vainikėlį.
Bet nutarė, kad kepurėlė dar galytų atrodyti stilingiau.
Pasimatuojam....
Dar pabaigiam ir rezultatas stulbinantis.
Skrybelaitė tikrai vaikui gavosi puiki. Dieną ją padėvėjusi, vakare gali padėti džiovinti, kad žiemą galėtų štai tokį užpilą pasigaminti:
2 valg. šaukštai smulkintos jonažolės žolės užpilami stikline verdančio vandens, indas uždengiamas ir paliekamas 2 val., kad prisitrauktų. Sergant gastritu geriama po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.
arba aliejų.
20 g žviežių jonažolės žiedų užpilama 200 ml saulėgrąžų aliejaus. Kaskart pamaišant laikoma 2-3 savaites tamsioje vietoje, kol išsiekstraguoja veikliosios medžiagos. Tada perkošiama ir supilama į tamsaus stiklo butelį. Aliejumi tepami iššutimai, pragulos, opos, žaizdos. Aliejus taip pat gali būti lašinamas į nosį slogai gydyti.
Galėsime niūru oru iš džiovintų žolynėlių daryti atvirukus, paveikslus, puokšteles. O gal dar ką nors... Gal bus ir mamyčių pasiūlymų ?
Smagiai ir naudingai leidžiat laiką. Šaunuolės 👍