Sūnus ir šuniukas – neišskiriami draugai

Mūsų namuose šuniukas atsirado truputį anksčiau nei sūnelis. Kai laukiausi, šuo dažnai gulėdavo galvą padėjęs ant pilvo, gal todėl jie dabar yra neišskiriami draugai.

Kol Martynukas buvo mažiukas, šuo jį labai saugojo, jei kas eidavo link vaiko, jis įdėmiai stebėdavo, nors niekada nepuldavo ir nieko nedarydavo.

{pic:1}

Kiekvienas rytas prasideda nuo šuns pašaukimo, nes Martynukas vos atsimerkęs jį iškart ir kviečia „Di Di“. O tas būtinai atsiliepia.

{smallpic:2}

Vaikui šuo yra visas gyvenimas: jie kartu žaidžia, kartu turi eiti net į tualetą, nes Martynas turi matyti, jei nemato, tuoj kviečiasi, kai valgome – Diksis vėl netoli.

Smagu matyti, kaip vaikas išreiškia savo meilę šuniui: grįžęs iš lauko bėga apkabinti, patempti už kailio. Kai nori miego, nueina pas šunį į krepšį, pasideda ant jo galvytę ir snaudžia. Tas jokiu būdu nejuda ir kantriai laukia, kada jo „šeimininkas“ atsikels.

{pic:3}

Jie yra neišskiriama ir vienas kitą palaikanti komanda.

Judita Šabanienė