Ech, tas žodis MAMA... Savo mamą stipriai myliu, tačiau iki nėštumo visiškai nesupratau, ką reiškia būti mama.
Nesuprasdavau, kodėl mama kartais nerimauja, kai užtrukdavau, ar man stipriau sunegalavus, puldavo manimi rūpintis visa savo esybe... Nesuprasdavau ir savo draugių, kurios susitikusios ištisas valandas galėdavo kalbėti apie vaikus, jų pasiekimus ir kitus dalykus, susijusius su vaikais, lyg nebūtų kitų svarbesnių temų. Bet aš taip maniau tik iki to džiaugsmingo vakaro...
Tą vakarą, grįžus vyrui, pasidariau nėštumo testą - jame išryškėjo dvi juostelės, mane užplūdo keistas jausmas. Tiksliau, ne jausmas, jausmų virtinė, o galvoje sukosi viena mintis - AŠ BŪSIU MAMA, MAMA! Visą vakarą netvėriau savo kailyje - kaip dabar bus? Juk gyvenimas pasikeis? Kokia aš mama būsiu?
Tuo momentu tikrai nesupratau. Ir nesupratau dar savaitę, kad laukiuosi, kol neapsilankiau pas ginekologę ir ekrane neišvydau to mažo žirniuko dydžio taškiuko. Gulėjau, stebėjau tą vaizdą net nemirksėdama ir vis sau mintyse kartojau: tai mano stebuklėlis, mano džiaugsmas, mano naujo gyvenimo etapas, kupinas iššūkių ir naujų potyrių.
Nėštumas buvo sklandus (jokių pykinimų, negalavimų), jaučiausi lyg „tankas“ - mokiausi, dirbau, lankiau šokių pamokas, įvairius kursus, tačiau visa ši veikla neteikė tiek džiaugsmo, kiek nėštumas ir kiekvieną mėnesį vis ryškėjantis pilvukas. O kai pradėjau jausti pirmuosius vaikelio judesius, mane apėmė toks nerealus jausmas.
Abi lyg susišnekėdavome, aš paklausdavau, o mažoji švelniais spyriais man atsakydavo. Viso nėštumo laiką ėmiau skaityti įvairiausią literatūrą, žiūrėti laidas, susijusias su vaikais, manydama, kad man jos padės tapti tobula Mama.
Nėštumo laikas taip lėtai slinko, o aš vis mintyse kartojau sau - greičiau, greičiau noriu pamatyti tą nuostabų kūdikėlį, kuris ryte pažadindavo mane švelniais spyriais lyg sakydama "Labas rytas, Mama!" O vakare prieš užmiegant lyg "Saldžių sapnų" palinkėdama.
O kai pagaliau atėjo ilgai laukta diena, tiksliau, naktis, namuose nubėgus vandenims, į ligoninę važiavau su skausmu, tačiau tikrai ne su baime, o su didele laime, kad pagaliau paimsiu, priglausiu, pamyluosiu savo „pilvo gyventoją“.
Gimus dukrytei, apėmė neapsakomai stiprus motiniškas jausmas, vos pirmas verksmas, lyg pasisveikinimas, bandymas žįsti krūtį. Grįžusi į palatą, matydama dukrytę žiūrėjau didelėmis akimis, sunkiai suvokdama, kad tai mano vaikas, tačiau į Mamos vaidmenį greitai įsijaučiau ir tą jausmą, kurį patirdavau kiekvieną kartą paimdama dukrą ant rankų, priglausdama ją prie krūtinės ir dabar sunku apsakyti, nes tai buvo kažkas tokio, dėl kurio gali atiduoti visą save, tik tapus Mama.
Gimus dukrytei, išmokau džiaugtis kiekviena diena (o dienų buvo visokių ir labai džiaugsmingų, ir sunkesnių, tačiau žinojau viena, kad dukrytei nieko labiau nereikia - tik manęs). Juk kiekvieną dieną mano dukrytė tobulėdavo savo naujais pasiekimais, o aš tobulėjau kaip Mama.
Ir dabar savo Mamą pamilau dar stipriau, nes supratau, kiek tenka patirti moteriai ir kokia stipri gali būti Mamos meilė vaikui.
Lina
Pagrindinė konkurso nugalėtoja gaus dvi Kleenex servetėlių pakuotes ir
nuostabią knygą "LAIMINGA VAIKYSTĖ"!
Knygoje - patarimai, kaip užauginti linksmą, sveiką ir savimi pasitikintį vaiką
DUONOS NAMAI dovanoja specialų MK simpatijos prizą!
Tai duonelė iš spelta miltų - sveika ir skanu!
https://www.facebook.com/DuonosNamai
Speltos – viena seniausių grūdinių kultūrų. Jos buvo žinomos dar akmens amžiuje. Kitaip nei kitų veislių kviečių, speltų grūdai padengti žiedažvyniais, kurie apsaugo juos nuo ligų ir kenkėjų. Speltos neįsisavina mineralinių trąšų, todėl jos beveik neauginamos pramoniniu būdu. Tai genetiškai sveiki grūdai, atsparūs aplinkos užterštumui.
Netrukus skelbsime antrosios konkurso savaitės užduotį! Laukite!
grazu 🌷