Dvi pirmas dienas vyras ėjo kartu. Reikėjo apsižiūrėti kur kas, nes nuo kitos savaitės jam teks damutes vesti į darželį. Baisu kaip jie skyrėsi... Paulina net nevrkė, bet klykė. Vyras išeit negali, aš jam sakau, einam, jis dar bando raminti, bet darosi tik blogiau. Auklėtoja turėjo jėga ją plėšt iš vyro glėbio. Trečiadienį sakau, gal tu geriau neik. Verkė abi, bet ne taip baisiai. Aš vis kalbinu, aiškinu, kad mamai ten negalima, kad tėveliams reikia dirbti. Lyg ir supranta, bet skirtis nesinori.
Ketvirtadienį atėjusi, suprantu, kad viskas eina geryn. Pamatau pagaliau ir savo merginų piešinukus:))
Tai juk reiškia, kad abi piešė, nesedėjo vien prie auklėtojos. Penktadienį rytas buvo be ašarų, nuotaikos geros, tikiu, kad einame tikslo link.
Šiandien, 4rtos savaitės pradžia. Deja, savaitgalis savo padaro, ryte Paulina vėl verkia kruvinom ašarom, prie durų stovėjo, manęs išleisti nenorėjo...
Mes apsisprendėme, damas iki pavasario leisime pusę dienos. Močiutė išeis iš darbo, kad mums pagelbėtų:)
P.S. Nuotraukoje su kiemo draugais, kurie laukia damų po darželio.
šaunią močiutę turit 👍