Vaikystėje be galo mėgdavau sėdėti nedideliame plyšyje tarp sofos ir sienos mūsų svetainėje. Na ir, žinoma, iš dviejų kėdžių ir didelio apkloto darytis mažas slėptuves, kur galėdavau žaisti. Net jei ir visai viena. Dėl tos pačios priežasties mama gerokai privargdavo, kol ištraukdavo mane iš po stalo, kur sėdėdavau susisukusi ir rankoje laikydama mylimiausią lėlę. Kodėl taip dariau? Nes man, tokiai mažai, didelės erdvės, milžiniški kambariai buvo šiek tiek baugoki. Be to, sėdėdama pasislėpusi kur kamputyje visada jausdavausi to mažo pasaulio gabalėlio valdovė ir ten tada viskas priklausė nuo mano valios. O juk kartais taip norisi pasijusti kur nors didelei, stipriai ir galingai...
Nors metai bėga, noras retkarčiais pasislėpti kamputyje, kad niekas mūsų nerastų, niekur nedingsta. Psichologai šį reiškinį laiko savaime suprantamu ir teigia, kad nors mums augant didėja noras turėti vis daugiau laisvių, kitas noras (jaustis saugiam mažose erdvėse) taip niekada ir neišnyksta. Psichologų teigimu, vaikams toks slapstymasis įvairiose dėžėse, po lova ir skalbinių krepšyje padeda pajusti pirmąjį laisvės ir nepriklausomybės skonį ir kartu priverčia pasijusti nors šiek tiek didesniems, negu yra iš tikrųjų. Šalia noro pasislėpti labai dažnai eina ir troškimas turėti kažką tik sau, erdvę, kuri niekam kitam nepriklausytų.
Dalykai, kurie mums patinka gyvenime, paprastai žavi ir literatūroje. Puikus pavyzdys – Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“. Tai jau klasika tapusi istorija, dėl kurios skaityti pamėgo be galo daug vaikų. Pagrindinė knygos veikėja Merė – pikta, visų palikta mergaitė, kuri labai stengiasi surasti prieglobstį visai svetimoje aplinkoje. Po truputį pažindama naują gyvenamąją vietą ji susidraugauja su naujais žmonėmis ir gražius dalykus pagaliau atranda gamtoje. Klajodama po didelį seno dvaro parką ji netikėtai aptinka paslaptingą sodą. Tai ir yra jos slapčiausia vieta, kur ji gali pasislėpti nuo viso pasaulio, pasinerti į gamtą ir padėti apleistam slaptajam sodui atsigauti.
Ši istorija patinka ir vaikams, ir jų tėveliams. Pastarieji gali iš jos nemažai pasimokyti. Klausite, kodėl? Pagrindinė knygos veikėja – išlepinta ir kiek neprižiūrėta mergaitė, kuri dar yra ir be galo nesavarankiška. Tačiau ši istorija yra pavyzdys, jog kartais tam, jog išugdytume vaiko savarankiškumą, reikia jam duoti šiek tiek daugiau veiksmų laisvės. Kitaip sakant, vaikas gali tapti savarankiškesnis, jeigu jam retkarčiais bus suteikiama galimybė pačiam daryti dalykus, kuriuos jis labiausiai mėgsta. Ir be jokios aplinkinių pagalbos.
Dažnai galime pamatyti pačius mažiausius vaikus mokykloje per pamoką apsistatant stalą knygomis ir kitais daiktais. Taip jie nori susikurti sau mažą erdvę, kur jaustųsi saugesni. Taip ir „Paslaptingame sode“ mergaitė nenori niekur išeiti iš didele mūrine tvora aptverto sodo, todėl kuria ten savo pasaulį – jai patį mylimiausią. Kai kurie tėvai gal kiek kritikuotų idėją leisti vaikui užsidaryti kažkur visai vienam. Mūsų jau minėtoje istorijoje apie slaptą sodą mergaitė gana greitai išmoksta įsileisti į savo kampelį kitus. Taigi, jos buvimas atsiskyrus visų pamirštame užrakintame sode išmoko ją pasitikėti naujais žmonėmis, susidraugauti, parodyti savo paslaptį ir džiaugtis nedideliu apleistu sodu kartu su jais.
Kartais, praėjus dešimtmečiams po to, kai sėdėdavome po stalu ir įsivaizduodavome visai naujas vien tik mums priklausančias slėptuves, dar pagauname save prie darbo stalo kiek užsisvajojusius. Tiesiog sėdinčius ir galvoje kuriančius visai naujus mažus pasaulius, kurių valdovais esame. Ir nėra tame nieko blogo. Svarbiausia žinoti, kada iš tų pasaulių sugrįžti, o jeigu nenorime grįžti – tada išmokti atverti duris ir į juos įsileisti pačius artimiausius žmones.
Silvijos Smolskaitės straipsnis
