Mamyčių klubas, o kartu ir kiekvienas norintis turėjo unikalią progą praėjusį savaitgalį sudalyvauti pirmą kartą rengiamoje konferencijoje "Atsakinga tėvystė" Litexpo rūmuose, Vilniuje. Tad norime pasidalinti, ką naudingo ir įdomaus sužinojome. Dalinamės vaikų psichologės Mildos Karklytės įžvalgomis ir patarimais tema "Vaiko krizės - kaip jas atpažinti ir įveikti". Kas yra tos krizės, kada jos atsiranda ir kaip su tuo susidoroti tėveliams?
Vakar susipažinote su naujagimio ir pirmųjų metų krizėmis, o šiandien pakalbėsime apie vieną svarbiausių ir "baugiausių" - 3-iųjų metų krizę bei šiek tiek užsiminime apie mokyklos krizę.
TREČIŲJŲ METŲ KRIZĖ
Šiame etape sprendžiasi, kokias savybes vaikas įgis, įveikęs šią krizę - vaikas bus egocentriškas ar mokantis bendradarbiauti, suprasti kito poziciją, kito nuomonę, juk ne viskas yra taip, kaip aš noriu.
Kur slypi pavojus? Jei vaikas liks egocentriškas, viskas suksis tik apie jį: kaip norėsiu, taip darysiu. Tai pasireiškia kritimais ant žemės, šaukimais, reikalavimais. Paaugęs to nedarys, bet jis gali kitais būdais reikalauti savo - atsiranda agresija, kandžiojimas, daužymas galvos į stalą. Vaikas išmoko, kad negatyviu būdu gali išsireikalauti, ko nori.
Ši krizė yra svarbiausia ir ji iš tėvų reikalauja daugiausiai kantrybės. Bet jei dirbame sistemingai, puikiai galime išeiti iš šios krizės, mokėdami bendradarbiauti.
Vaiko elgesys
Šią krizę lydi atkaklūs vaiko reikalavimai “Aš pats”, “Aš pasakiau, kad taip nenoriu”. Gali būti zyzimai, bandymas įkasti, įgnybti, suduoti ranka, bandymas išsireikalauti savo, bet nereiktų pykti, nes tai visiškai natūralu. Tam ir esame tėvai, kad pamokytume vaiką, kaip reikia daryti. Gali atsirasti pykčio priepuoliai. Neretai tėvai galvoja: gal vaikas jautrus, gal su jo nervais negerai... Būna, kad vaikas viskam priešinasi: “ne, nenoriu”. Bet tai yra normalus raidos etapas.
Ką galime padaryti?
“AŠ noriu tai padaryti pats”, tad labai svarbu suteikti vaikui tą galimybę. Jei jis nori pats apsirengti - puiku, jei nori pats pasidaryti sumuštinį - valio. Leiskite vaikui. Bet yra tam tikros ribos.
Kaip pažaboti ožiukus? Vaiko paklusnumas nereiškia, kad vaikas turi paklusti kaip kareivis. Svarbu, kad jis išmoktų išgirsti mus, tėvus.
Svarbu “gaudyti” ne neigiamą, o tinkamą vaiko elgesį. Ramiu tonu pastebėkime - tai daryti negalima, bet neakcentuokime to. Bet jei gražiai elgiasi - sakome, koks tu šaunuolis, daliniesi su sese saldainiu, kaip gražiai moki vartyti knygutę ir pan. Pagyrimai vaikui labai užsifikuoja.
Vaikui labai svarbios emocijos. Jie netinkamai elgiasi dažnai todėl, nes nori išgauti tą mūsų emociją. Ar pastebėjote, kai mes pykstame, jie net juokiasi žiūrėdami į mūsų veido išraišką :)
Mūsų tikslas - akcentuoti teigiamą vaiko elgesį. Svarbu - jei vaikas atsikalbinėja, išlikime atkaklūs ir laukime, kol vaikas tai padarys, ko mes prašome, net jei ir pradsideda vaiko pykčio priepuolis. Jei pasakėme, laikykimės savo pozicijos.
Darysime klaidą, jei pasiduosime vaiko rekalavimams, jei pasigailėsime vaiko ir suteiksime tai, ko jis nori - mes paskatinsime, kad geras dalykas tokiu būdu reikalauti savo. Tada jis dažniau tuo naudosis. Geriausia - nekreipti dėmesio į tokį vaiko elgesį. Kuo anksčiau nutrauksime jo "ožiukus" į tai nereaguodami, tuo greičiau vaikas nustos reikšti pykčio priepuolius.
PATARIMAI:
- Pasistenkime neišspinduliuoti susierzinusios emocijos vaiko atžvilgiu. Tai kabliukas, kai vaikas dažnai užkimba. Vaikai labai gerai jaučia emocijas, jie jaučia, kad tėvai susirezina - tuomet prasideda kova. Todėl elkitės natūraliai.
- Savo elgesiu leiskime suprasti vaikui elgesio ir pasekmės ryšį.
- Duokime mažajam pasirinkti alternatyvų. Nebūkime tie tėvai, kurie pasakė, jog bus taip ir ne kitaip. Leiskime vaikui pasirinkti - nori rengtis raudonas ar mėlynas kelnes - vaikas tuomet pradės jaustis svarbesnis.
- Namuose kurkime taisyklių lentą. Gali jos būti parašytos ant popieriaus ar kreida ant lentos. Jos gali būti gražiai nupieštos, tada vaikas labiau norės jų laikytis, jis jausis labiau įsipareigojęs. Nekurkime daug taisyklių. 2-3 metų amžiaus vaikui užteks 3 svarbiausių taisyklių, pvz susitvarkyti žaislus, išsivalyti dantukus ir laiku nueiti miegoti. Kurkite jas kartu. Kurkite be žodelio NE (nesakykite - "nesimušk, o žaisk ramiai" ir t.t.) Kokia galėtų būti išorinė motyvacija? Nepapirkinėkite vaikų didelėmis dovanomis, o duokite tai, kas jam yra tikrai smagu. Tad jei vakare prie taisyklių pridėsiu po širdelę (vadinasi, vaikas jų šiandien laikėsi), jis pagal susitarimą gali gauti sūrelį ar filmuką pažiūrėti. Ta išorinė motyvacija turėtų trukti tol, kol susiformuos įprotis daryti vieną ar kitą darbelį.
- Svarbu, jog mokytume vaikus emocijų pažinimo ir raiškos. Būna, kad tėveliai sako, jog vaikas nemoka reikšti emocijų. Kaip galime reikalauti emocijas reikšti tinkamai, jei nemokome vaiko jų pažinti ir reikšti? Mažus vaikus (apie dvejų metų amžiaus) reikia pradėti emocijų mokinti iš paveikslėlių. Bet neklausinėkime vaiko per daug - kaip tu jautiesi? Pradžioje rodykite į emociją - čia yra linksmas, piktas ar liūdnas veidukas. Pamodeliuokite ir paaiškinkite vaikui - esi piktas tada, kai esi susiraukęs ir kažko negauni.
Svarbu, kad patys įvardintume vaikui jo emociją. Aš matau, kad esi liūdnas, gal kažkas atsitiko? Aš matau, kad esi liūdnas, nes draugai su tavimi nežaidė. Tuomet svarbu, kad mes, kai jaučiamės kažkaip vaiko atžvilgiu, irgi įvardintume emocijas: aš dabar jaučiuosi įsiutusi, nes tu vėl išpaišei sieną. Modeliuokite, kai šnekatės su vaiku, kai kalbatės savo vyru. Kai supažindiname vaiką su emocijoms, tada galite klausti - kaip jautiesi? Galime padėti vaikui - gal tu jautiesi piktas, liūdnas ar nusivylęs? Vaikui tuomet lengviau, nes jis gali pasirinkti.
Po emocijų antplūdžio būtinai susėskite ir pasikalbėkite, kas buvo nutikę. Aptarkite su vaiku, kaip kitą kartą jis gali pasielgti, kai taip nutiks? "Jei supykai, nes sesė nedavė žaislo ir pradėjai mušti, kitą kartą gali nueiti pasakyti auklėtojai, arba man apie tai, o ne mušti sesės". Po kurio laiko vaikas ima tai ir padaro.
Vaikas visada mus girdi, tik kalbėkimės su jais.
MOKYKLOS KRIZĖ
Kokią savybę vaikas įgys šiame krizės etape - sistemingai dirbs pasitikėdamas savimi, arba nepasitikės, nusivildamas savo jėgomis?
Kai vaikas ateina į mokyklą, jam tai lyg egzminas. Mokyklos krizė vaiką ištinka tuomet, jei jis neigijo savybių pirmųjų krizių metu. Jam sunku adaptuotis, tada vaikas pasikeičia - tampa dirglus, verkia dažniau, gali atsirasti nebūdingas elgesys, pasidaro hiperaktyvus, o gal kitas vaikas, buvęs aktyvus, gali tapti tyleniu ir pan.
Kai pastebime, kad vaikui nebūdingas vienoks ar kitoks elgesys, būtinai į tai atkreipkime dėmesį, išsiaiškinkime, kodėl vaikas taip jaučiasi. Tai rodo, kad jis patiria krizę.
Šiame etape vaikas turi įgyti šias savybes - savarankiškumą, kantrybę, valią, taisyklių laikymąsi bei bendradarbiavimo įgūdžius.
Jei esate sunerimę, būtinai pasikonsultuokite su mokyklos psichologu ar kt.
