Papasakosiu istoriją...Vakar graži ir saulėta diena, todėl savo pirmokėlės pasiimti išsiruošėme su Augustu šiek tiek anksčiau nei įprastai.
Kadangi mokykla kitam miesto gale, keliaujame vežimėliu, bet, žinoma, trumpiname atstumą eidami kiemais. Taip priėjome kitą mokyklą. Iš paskos eina būrys vaikų. Kai kurie išsiskirsto, už mūsų lieka eiti dvi mergaitės. Bijau suklysti, bet kokios penktokėlės. Ir jų pokalbio tiesiog negaliu praleisti pro ausis.
"Bl... šiandien nekalbu su motina, nes esam susipykę ir ji mane užkniso..." "Bl.. šiandien tūsas, reik prisirašyt gerų gabalų" ir dar visokių "eina na.." su klasiokų ir draugų vardais.
Ėjau ir taip knietėjo atsisukti, ir pasiūlyt išsiplauti burną nuo tokio žodynėlio, bet pati savęs išsigandau, kad ant manęs pasipils dar didesnis kiekis ir riebesnių žodelių.
Ir pasidžiaugiau, mano dukros dar negirdėjau keikiantis. O jei ir nusikeiktų, būtų stipriai paauklėta. Nėra nieko bjauresnio, kaip girdėt tokius žodžius iš vaiko lūpų. Svarbiausia laiku tai pastebėti.
Tik po to pagalvojau, ką jų tėvai mąsto, apie tokį vaikų elgesį? Kodėl jie jų neauklėja? O tai gal iš tėvų ir išmoko tokių keiksmažodžių? Gal tokią įtaką padarė klasės draugai?
Ir galų gale, kaip gali vaikas nesikalbėt su savo mama? Mamytės, kaip jūs auklėtumėte savo vaikus tokiu atveju?
Ačiū
Mama Rima
😃 ne teveliu ausim tokios kalbos ir keiksmazodziai skirti, tad galit nesijaudinti - neisgirsit 😉 tad labai juokingai ir naiviai skamba "ką jų tėvai mąsto, apie tokį vaikų elgesį? Kodėl jie jų neauklėja?" nes yra didele tikimybe kad ta pati masto aplinkiniai ir apie tavo vaika.....
kalbu is patirties kaip laaaaaaaaabai gera mergaite.... prie tevu ir suaugusiuju 😃
manau didesne itaka turi draugai.mano mergaitei beveik 12m.namuose atrodo viska aptariame,o ziurek jau kokia"kliurka"padarius.nors keikiantis dar negirdejau
su sunumi (6m.) kalbejom, jog keiktis labai nemandagu, o tiems vaikams, kurie keikiasi, sklinda labai nemalonus kvapas is burnos 😃 Paciai dar neteko is savo vaiko lupu girdet tokiu zodziu. Manau, jog svarbiausia su vaiku yra bendrauti ir laiku paaiskinti, kas yra priimtina, o kas ne. Nes apsaugoti, kad negirdetu, tikrai neimanoma. Svarbu, kad vaikas turetu tvirta savo nuomone ir moketu jos laikytis
na, galiu pasakyt, kad ir as pasikeikdavau paauglysteje, bet prie savo tevu... net ir iki siol nesikeikiu prie ju, nes man tiesiog nepatogu, geda. dabar vaikai vis jaunesni pradeda bresti. kada mano laikais paauglysteje (14-16) metu norejosi atrodyt kietai, tai dabar jau tas amzius jauneja.