Varnikų pažintinis takas

Jau seniai galvojau parodyti vaikui pelkę. Ypač po to, kai kažkada jam buvo papasakota istorija apie lietuvių kovas ir jų klastingą pomėgį priešus vilioti į pelkes. Taigi, arti Vilniaus yra Varnikų pažintinis takas, einantis per nedidukę, ir mano manymu, kiek apdžiūvusią pelkę. Pavasaris puikus metas lankyti pelkes – uodai dar ne visai pabudę, o oras pasivaikščiojimui jau gražus. Uodus buvau visai užmiršusi, todėl su vaikais pelkėje atsidurėme be jokių apsaugų, ir ką – nė vieno įkandimo! Kaip jau sakiau, puikus laikas.

Varnikų takas nėra labai ilgas, nebus nė keturių kilometrų , o per patį jo vidurį puikuojasi ežerėlis.  Už ežero baigiasi pelkė ir prasideda miškas. Šią kelio dalį vaikas netruko įvardinti kaip nuobodžią, bet po to pagerėjo kelias, važiuoti dviračiu tapo lengviau – ir, netikėtai, pasidarė nebenuobodu. Dvejojau, ar imti dviratį ir vežimą į šitą kelią - neradau tinkamos informacijos. Taigi dabar informuoju – ir taip, ir ne.  Kelias gana siauras, ant pakilimo – penkiamečiui iš pradžių buvo nedrąsu važiuoti. Dviratį teko vestis, bet vėliau, matyt, atsibodo, tai sėdo ir nuvažiavo. Tiek tos baimės. Suaugusiems dviračių tikrai neimčiau (pravažiuosite, žinoma), bet tai juk pasivaikščiojimo takas. Vežimas visur pravažiavo be problemų, tik miške kiek atsitrankė į medžių šaknis.

Vietelė pavalgyti irgi yra. Taigi, su visais pavalgymais, pasvajojimais, pažvejojimais, akivarų gylio pabandymais, uodų paganymais užtrukome apie dvi su puse valandos. Buvome patys lėčiausi, mus aplenkė tikrai ne vieni žmonės, tad čia turbūt maksimalus laikas, kiek galima ten užtrukti, nors ieškant saulašarių ir kitokių žolių turbūt užtruktumėte ilgiau. Take yra dešimt stotelių su informaciniais stendais, kurie šiaip jau nuviliantys. Informacija tokia sausa, kad net dviejų sakinių neperskaitysi. Išvardinti augalai, gyvūnai, o šalia jokios vaizdinės medžiagos, kaip jie atrodo.

Labai patiko pušelių palyginimas. Vienodo amžiaus pušynas sausoje vietoje (žaliuoja aukščiausi medžiai) ir pelkėse (kelios neūžaugos pušaites, atrodo daugų daugiausia kokių penkių –dešimties metų amžiaus). Puikus pavyzdys, ką gali augimo sąlygos.

Po visko vaikas sakė, kad tas lietuvių būdas kovoti su kryžiuočiais pelkėse gana nuobodus :D