Vėjas yra mano sūnėnas, kuriam šiuo metu šešeri metai. Mano supratimu, pats metas susipažinti su mūsų šalie istorija ir geriau pažinti Lietuvą. Taip ir ugdoma meilė savo kraštui. Aš ir pati vaikystėje gaudžiau istorijas apie partizanus, sausio 13, visą kovą už laisvę ir tai amne be galo įkvėpdavo.
Kadangi penktadienį Vėjas keletą valandų praleido su manimi, pasinaudojau proga priminti jam tas istorijas.
- Tu jau man pasakojai, - kartojo jis, bet aš nepasidaviau. Ir gerai dariau. Jis ir vėl pamiršo, kokiu gi būdu žmonės plikomis rankomis nugalėjo tankus ir apgynė televizijos bokštą.
- Jie stovėjo ir nesitraukė. Ir tiesiog šaukė: "Lietuva, būk laisva". Vėl įsijungusi youtube parodžiau jam piktus rusų kareivius, su šautuvų buožėmis mušančius nekaltus žmones ir į minią važiuojančius tankus. Ir, kaip dažniausiai man nutinka, nesusilaikiau - pravirkau.
- Neverk, - guodžia mane Vėjas.
- Nieko tokio,t iesiog man labai skaudu, kad rusai taip elgėsi su mūsų tauta. Bet nieko baisaus, tai jau praėjo, - paaiškinu.
Taip besikalbant gimė ir piešinys konkursui. Ten jūs matote Televizijos bokštą, jo gynėjus ir tankus. Šalia kalnas su Gedimino pilimi, o dešinėje - katedra su varpine.
Tokia ta mūsų Lietuva - didvyrių Žemė.
