Vytenio adaptacija vyko paskuitinę vasaros savaitę, kasdien po 2-3val. Atvedus pasitikdavo auklėtoja, palydėdavo į grupę. Pirmosiomis dienomis pasiimdavau lauke, vėliau iškart pavalgius pietus. Nusprendžiau vesti kasdien, nors po truputį, kad įvesti rutiną. Susitarėm su auklėtojom, kad būsiu netoliese ir jei bus labai sunku ar liūdna ateisiu pasiimt iškart, nepaliksim ilgam. Labai džiaugiuosi, kad nesulaukiau nei vieno skambučio, adaptacija vyko gan sklandžiai.
Kaip jau ir minėjau ankstesniuose įrašuose, Vytenis šiemet į darželį keliauja kartu su vyresniu brolio, ta pati grupė. Aplinka bei personalas nėra visiškai svetima. Sūnaus nusiteikimas puikus, laukia kadagi galės kartu su broliu, keliauti į brolio darželį pas vaikus.
Pirmadienis. Diena praėjo sklandžiai. Truputį pasimetė atsisveikinimo momentu, bet gan drąsiai nukeliavo kartu su auklėtoja į grupę, lauke atsisveikinęs su mama. Dienos metu minėjo, kad buvo prisiminęs mamą, bet nukreipus dėmesį greitai nurimo ir puikiai žaidė tiek grupėjė tiek lauke. Džiaugiuosi, kad vaikas nuo pirmos dienos darželyje valgo ir neblogai. Atėjus pasiimt atbėjo pasitikt ir apsidžiaugė, kad mama taip greitai gryžo.
Antradienis. Antroji diena, kita auklėtoja. Tačiau tai nesutrikdo Vytenio. Pakeliui į darželį aptarėme kas jo laukia, kada mama ateis pasiimt, aptarėme veiklas žingsneliais kas po ko laukia ir kad išėjus į lauką netrukus ateisiu jo pasiimt. Atrąją dieną ašarų išvengta. Vėl auklėtojos gyrė, kad puikiai užsiima, gerai valgo, aktyviai bendrauja.
Trečiadienis. Atėjo suvokimas, kad tai nebus pramoga, kad tai ne žaidimų kambarys, kad mama vis palieka ir kažkur dingsta. Nerimas padidėjęs, motyvacija kiek mažesnė, vis klausinėja kada ateisiu, ar eisiu kartu, ar liksiu... tačiau atsisveikina gražiai, be ašarų. Šiandien liko ilgiau, valgė pietus, atėjau pasiimti iš grupės. Džiaugsmingai nuejo su auklėtoja rengtis ir atbėjo pas mamą. Dienos metu buvo liudesiuko, tačiau neblogai prabėgo kelios valandos.
Ketvirtadienis. Nerimauja. Vis prašo eiti kartu, kartu būti grupėje. Kol kas tai tiesiog neįmanoma, pagal nustatytas darželio vidaus taisykles. Tad tenka raminti, vėl priminti dienos ritmą ir tiksliai nurodyti kada ateis mama. Žinoma, didelis pagalbininkas šiuo momentu brolis, kad brolis bus kartu, eis, padės, pamokys, jei bus liūdna paguos. Kadangi brolių santykiai yra artimi, tai tikrai stipriai palengvino adaptaciją darželyje. Diena praėjo puikiai, ugdymo procesas dar nevyksta, laiką tarp pusryčių ir pietų praleidžia lauke, vaikas atsipalaiduoja, žaidžia aktyviai.
Penktadienis. Panašu, kad rutina jau aiški, vaikas pradeda suvokti, kad visgi tikrai jis eis, liks ir pavalgius pietus jau lauks mamytė. Nuotaika nebloga, pats jau pasitikslina ar ateisiu kai baigs valgyti. Auklėtoja paminėjo, kad laukė buvo momentas, kai norėjo namo, bet vėl gi ilgai neverkė, neužsiklykė, nurimo ir toliau žaidė.
Nors adaptacija mūsų, žinoma, yra dalinai paprastesnė, kadangi tai nėra visiškai nauja vieta, kolektyvas jau matytas, visgi vaikas patiria labai daug įvairių emocijų ir nežinomybės. Gryžęs namo yra labai jautrus, reikalauja daugiau dėmesio, apkabinimų, greičiau susinervina ir pravirksta. Kasdien vis labiau atsipalaiduooja, tačiau matosi, kad yra kažkiek įsitempęs.
Sekančiame įraše pasidalinsime kaip gi seksis pasilikti pietų miegui, ir praleisti nebe kelias valandas,o beveik visą dieną kolektyve. Kokios vyraus nuotaikos ir emocijos.
