Spausdinti
Prisipažinsiu, į Turkiją su beveik penkiamete dukra lėktuvu keliavau pirmą kartą, tačiau be reikalo baiminausi - jai patiko!
Kodėl būtent šią šalį pasirinkau praleisti savaitės atostogas? Nes norėjau dažnai sirguliuojančią dukrą išvežti kur nors, kur šilta, kur būtų kokybiškas maistas, aptarnavimas, nesiaustų infekcinės ligos ir nebūtų per daug varginanti kelionė.
Ramiam poilsiui tiktų kad ir mūsų Nida, jei jūra būtų įšilusi bent iki 20 laipsnių ir kainos taip nesikandžiotų. Nors ne! Mūsiškių kurortų nėra nė ką lyginti su Turkija, kur bent maisto kokybės ir kainų santykis bei pramogų vaikams lygis „gana padorus“.
Na štai…trys valandos skrydžio lėktuvu (leidžiantis Saulei šiek tiek užgulė ausis, tačiau noras greičiau pamatyti visai kitą, anot jos, ne Lietuvos jūrą, nugalėjo visą skausmą) ir mes jau - išsvajotoje Turkijoje.
Antalijos oro uostas pasitiko, švelniai tariant, tvankuma, žmonių gausa pribloškė, nežiūrint, kad bagažo laukėme valandą, jei ne ilgiau. Bet tai tik smulkmenos. Tiesa, nustebino, kad Antalija mus pasitiko nelabai šilta – lėktuvo pilotas pranešė apie 18 laipsnių oro temperatūrą. Tačiau drėgnas, jūra kvepiantis vėjelis mūs nuteikė kuo puikiausiai.
Greitai susiradome savo kelionės organizatoriaus gidus ir autobusu patraukėme į Alaniją – jaukų miestą, įsikūrusį prie Viduržemio jūros, nuo Antalijos nutolusį 130 km. Iki viešbučio daugiau nei valandą keliavome pakrante, tad laikas neprailgo.
Panorėję atsigaivinti keleiviai pirko iš vairuotojo vandenį už pusę euro ar coca-colos už du eurus. Tačiau, kaip vėliau mus patikino gidė, geriau Turkijoje atsiskaitinėti doleriais arba jų valiuta – naująja Turkijos lira. Taip, mes apie tai žinojom (draugė „apšvietė“). Pavyzdžiui, turkas turguje gali pasakyti, kad bananai kainuoja du dolerius arba du eurus, žiūrint, kokią valiutą turi. Jiems tas pats!
Viena, kas įstrigo, nežiūrint puikios šios šalies gamtos ir vietinių begalinio draugiškumo vaikams, - tai jų atsainumas tvarkai ir atsipūtimas į viską. Super, kai pagalvoji, kai jiems taip lengviau gyventi, per daug nekvaršinant sau galvos, ar šiukšlina 5 žvaigždučių viešbučio kambaryje, dulkėmis nusėtas vonios kambarys arba, pavyzdžiui, nėra duše jokio vandens.
Taip, šiek tiek daugiau tikėjausi iš aukščiausio lygio viešbučio, bet juk čia Turkija, o ne Vokietija (tik po adaptacijos tai suvokiau). Geriau jie tau šypsodamiesi pusdienį tvarkys dušą nei pasiūlys kitą kambarį. Paglostys tavo vaiko galvą ir pakvies pasivaišinti kebabais.
Žodžiu, negali ant jų pykti. Ir mes tai supratome. „Mes“ – turiu galvoje ir kitus brolius lietuvius, atvykusius į viešbutį „Aventura park“ (tačiau kitą kartą rinksiuosi kitą viešbutį…dėl viso pikto). Be to, nevykite į šį viešbutį, jei norite kažko europietiškesnio ir nenorite sutikti vien rusų (jų čia buvo didžioji dauguma).
Na, o jei per daug neišsiplečiant, visa kita buvo puiku. Maistas – tris kartus per dieną su užkandžiais (kaip ir visuose viešbučiuose, kur „viskas įskaičiuota“). Tik gal kiek šviežių vaisių pasigedome, tad pirkome turgelyje braškes ir bananus (tokie mažyčiai, labai saldūs, neapsakomo skanumo). O apelsinai…mmm…žiauriai saldūs (šiaip aš jų niekada nevalgau Lieuvoje, o čia – dangiško skonio).
Viešbutyje nemažai katinukų lakstė, tiesiog nuo medžių šokinėjo :)
Prisivalgėme turkų nacionalinių valgių, kebabų, labai skanus turkiškas alus ir arbata. Nors dukrai nelabai patiko jų visokie troškinai ir mišrainės, tačiau kai pradėjo lauke kepti ant žarijų vakarais žuvį, įvairias daržoves ir kepsniukus bei vietines spurgytes, tuomet ir jai pakilo apetitas.
Oro temperatūra – apie 26, jūra – apie 20 laipsnių. Turkams – ledinė, mums pats tas, tad Saulė joje mirkdavo visą dieną. Atsigavo vargšiukė po visų savo ligų, ir astmos dusuliai sumažėjo, o po to ir visai pranyko. Mat druskingas ir drėgnas oras – jai į naudą.
Vakarais oras kiek atvėsdavo, tad belaukiant vakarinės diskotekos, tekdavo užsimesti ir lengvą striukytę.
Kur keliavome? Jei atvirai – daugiau tinginiavome, nei aktyviai vaikštinėjome, nes nenorėjau su autobusais ilgai keliauti kur nors su vaiku. Aš skaitinėjau knygas, o Saulė turkšdavosi jūroje arba baseine, popietėje – su vaikais užsiimdavo viešbučio animatorės, kurios prigalvodavo įvairių žaidimų, o vakarais jiems vesdavo smagią diskoteką. Taigi, vaikams ten – tikras rojus.
Tiesa, leidomės į vieną įdomią istorinę ir pramoginę ekskursiją jachta po Alanijos piratų, fosforinę ir įsimylėjėlių uolas, iškyšulius, šokome iš jachtos tiesiai į jūrą ir maudėmės, aplankėme istorinę pilį.
Čia taip vadinama įsimylėjėlių uola, kurioje anksčiau slėpdavosi jaunos poros. Matote, vaikinuką ant uolos, jis pademonstravo mums, kaip vienoje olos pusėje įlindo, o kol mes apiplaukėme laivu, jis spėjo išlįsti pro kitą olos angą. Taip, anot legendos, įsimylėjėliai susitikdavo.
Piratiška Alanijos praeitis, kaip tikino vietiniai, paliko pėdsakų daugybėje grotų, išsimėčiusių išilgai pakrantės. Pasiekti šias grotas galima tik jūra. Manoma, kad vienoje jų piratai slėpdavo pagrobtas moteris.
Garsioji Damlatašo grota, į kurią taip pat įlindome, iki šiol tuo populiari. Stalaktitai, stalagmitai ir kalkių nuosėdos, susipynusios į keistas suakmenėjusias formas, daro ghotą fantastiškai gražią.
Šioje grotoje temperatūra siekia apie 23 laipsnius, o drėgmė net 90-98 proc. Sakoma, kad labai gerai ten pabūti astma, bronchitu ir kt.ligomis sergantiems, o nėščiosioms, priešingai, visai nepatariama ten eiti.
Na, o išlipę iš jachtos toliau traukėme apžiūrėti istorinės Alanijos pilies-tvirtovės griuvėsių, milžiniškos Seldžiukų valdovo gynybinės sienos, nuo kurios atsiveria įstabus vaizdas.
Tokio didumo kaktusai sužavėjo ne vieną (atleiskit už nuotraukos kokybę - "pagavau" pro autobuso langą)
Prieš išvykdamos į Lietuvą spėjome dar susipinti turkiškas kasytes. Tiesa, primenu, būnant Turkijoje visur ir visada laimi derybos - kartais jie nuleidžia net pusę kainos :)
Ech, dar ilgai atmintyje mirguliuos smaragdo spalvos Viduržemio jūra ir akinama turkų šypsena su kiek įkyriu draugiškumu…
Tiesa, Saulė susidraugavo su vienmete Olia iš Baltarusijos...juk vaikams bet kokia užsienio kalba suprantama ;)
Pailsėjusi Jūsų MK redaktorė Eglė su dukryte Saule
p.s., 4 kartas buvo kelione y egipta Sharm El Sheikh ir daugiau niekad nepirktume keliones butent y si miesta ar bent y pati egipta, vien todel kad lygis ne tas ir issivystymas pagal turizma zemas palyginus su turkija, ir niekas cia nesiulo vaikams pramogu, nera taip kad prieitu vaika pakalbintu.esu nusivylus, turbut net uz dyka nevykciau, ir prie tu paciu piramidziu nedrysciau bevaziuoti antra karta
Beje piramides jau nyksta byra tiesiog virsunes, tad sako kad po kazkiek metu is ju nieko nebeliks, as spejau pasikisti po skvernu nuskilusi akmeni butent nuo tu paciu akmenu is kuriu ji pastatyta. Keistas jausmas namie tureti kazka senovinio ir mistisko
Matome,kad pasisemete is smaragdines juros ne viena rieskute energijos ir parvezete mums ne viena silta tukiskos saules spinduleli.Puikiai atrodote.Dziaugiuos uz jus
Ačiū, Eglute. Smagu, kad dukrytei ten patiko.
Mes kaip tik lietuviu didekes kaiminystes nenorim.Taip pat planuojam rudeni i Turkija arba i Kreta.
Isduosiu paslapti,kad mes renkames viesbucius, kurie nera siulomi rusakalbiams. Ir dar pastebejau,kad idealiausia uzsakineti viesbutuka esant ne Lietuvoje, nes lietuviams mazesnis pasirinkimas. Tai buna taip,kad esant vienoje kelioneje, jau rezervuojames kitos keliones viesbucius.
Aciu,aciu uz reportaza! Pasijauciau, lyg ir as su Jumis buvau....Pajuokausiu,kad va sis reportazas vertas sauskelniu...