SpausdintiBuvome eilinė šeima, laukianti kūdikio. Gyvenome planais, mintys priklausė naujam ateinančiam šeimos nariui.
Mano, o ir vyro giminėje per paskutinius dešimt metų gimdavo tik berniukai. Visi buvo išsiilgę mergaičių. Žinia, kad mano pilvuko gyventojas yra moteriškos giminės, visus ypatingai pradžiugino. Labiausiai apsidžiaugė būsimos močiūtės, nes po anūkėlį jos jau turėjo.
Kai sužinojau, kad laukiuosi mergaitės, apsėdo noras pirkti rūbelius būsimai lėlytei. Norėjosi pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti. Ir tą rožinę suknutę, ir tą baltą megztuką... Apie kraitelį kūdikėliui neturėjau žalio supratimo. Mama patarė neskubėti, anyta aiškino, kad čia blogas ženklas - pirkti dar negimusiam mažyliui.
Aišku, kad netikėjau, bet ir neskubėjau. Daugiausiai naudingos informacijos apie kraitelį gavau per paskaitas nėsčiosioms ir iš geriausios, jau turinčios šioje srityje patirties, draugės. Tad kraitelį pradėjau rinkti jau paskutinėmis nėštumo savaitėmis.
Jį sudarė:
-aprangos komplektas naujagimiui,
-sauskelnės
-čiulptukas,
-higienos priemonės,
-patalynė ir
-naujagimio vaistinėlė.
O kitais daiktais, tokiais kaip vonelė, lovytė, vėžimėlis - rūpinosi mano vyras, jau Evelinai gimus. Kai ką padovanojo darbovietės, kai ką draugai.
Tačiau svarbiausiu, šilčiausiu kraitelio daikteliu tapo kojinytės, kurias numezgė Evelinos močiutės dar jai negimus.
Negalėjau atsistebėti kojinytėmis. Jos man atrodė tokios mažos, tokios gražios. Nežinau, kas lėmė mano tuometinį jautrumą, bet apsiverkiau jas gavusi. Gal tai buvo nėštumo hormonai, o gal dėl to, kad supratau - senelės labai laukia anūkėlės.
Evelinai gimus, jutau didelę laimę, euforiją ir ne tik todėl, kad pagaliau turėjau savo didžiausį turtą, mūsų meilės vaisių. Buvau laiminga ir todėl, kad Evelina pirmom savo gyvenimo valandom galėjo pajusti ne tik mano širdies dūžius ar vyro prisilietimus, bet ir senelių globą. Nes jos kojytes šildė neįprastos kojinytės. Kurių kiekviena mezgimo akis buvo prisotinta mintimi apie Evelinos atėjimą. Virbalas, kabinamas siūlą, kartu įpynė senelių meilę, perėmė rankų šilumą...
Saugosiu šitas kojinytes iš metų į metus. Gal jos taps Evelinos talismanu. Žinau, kad jų šiluma neišnyks ir po daugelių metų. Ir galbūt tolimoje ateityje, kai močiutės bus toli, Evelina jų dėka ir toliau jus tą besąlygiškai tyrą senelių meilę...O kol kas mums ir žiema nebaisi, juk mus globoja auksarankės kojinių mezgėjos, pačios geriausios senelės pasaulyje!
Renata
Plačiau apie konkursą: Naudingiausias daiktas mano kūdikio kraitelyje
o ir kojinytes isties grazios labai
