SpausdintiVieną savaitgalio dieną skyrėme apžiūrėti visai senovinei Lietuvai. Sakysit, ir kaip taip spėjot? :) Spėjom, nes tą dieną vykome į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse.
Tai vieta, kur galima rasti senovinių trobų, daiktų iš visų Lietuvos kampelių. Tikrai verta pamatyti ir susipažinti.
Kai lankėmės pirmą kartą, dar buvome dviese ir tąkart su dviračiais apriedėjome visą didelę teritoriją, buvo sportiška ir turiningai praleista diena. Šiemet vykome jau su dukrute ir kadangi dar neįsigijome visos reikiamos dviračių amunicijos, o nuomojamų su kėdute vaikui neradome, nutarėme apeiti pėstute.
Misija tikrai įmanoma, nors man buvo geras sportas, mat Vanesytei nerūpėjo nei vežimas, nei per daug ilgas ėjimas savo kojytėmis, o tik mamytės rankos :).
Kelionę pradėjome nuo tilto, kuris išpuoštas jaunavedžių spynomis. Vos pėrėjus jį, apžiūrėjome žemėlapį ir pamažu apkeliavome visus regionus:
Keliaujant į Žemaitiją, visų pirma, aplankėme apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas, nors norint jį pamatyti, tenka gana svaiginančiai aukštai užlipti:
Tad trumpa fotosesija ir skubam žemyn. Pakelėje link karčiamos atrandame daug puikių pavėsinių-namukų, kur galima prisėsti, pavalgyti, pailsėti, nuo lietaus pasislėpti. Jas ypač mėgsta vestuvių, krikštynų svitos, turistų kompanijos, kurios čia labai dažni svečiai:
Toliau einame pro Karčiamą, kuri dar ir skaniausiai kvapais vilioja. Tačiau matome, kad stalai puošniai padengti, greičiausiai užsakyta kokių vestuvių ar krikštynų dalyvių, mat šis muziejus labai mėgstamas įvairiomis progomis. Ne tik dėl gamtos, gražių vietų fotosesijai, bet ir dėl senovinių tradicijų, galimybės savo šventę surengti pagal senus ritualus ir panašiai.
Sukame pro šalį ir sustojame ties lauko žaidimais, juk būtinai reikia išbandyti :):
Pasismaginę keliaujame į Žematiją ir aplankome tikrus senovinius žemaičių trobesius. Čia tik keletas vaizdų:
Pakeliui į miestelį praeiname malūną, prasilenkiame su žmones vežančiu arkliuku. Tokią pramogą galima nusipirkti, neretai ją renkasi ir švenčių dalyviai, taip pravažiavo ir vestuvės, ir krikštynos, kurios dar ir saldainiais mus apdovanojo:
Atvykę į miestelį aplankome senovinę mokyklą, bažnytėlę, dirbtuves, kur pamatome realiai dirbančius senutę audėją, medžio, geležies, gintaro apdirbėjus. Su kuriais maloniai pabendravome, pažiūrėjome, kaip dirba. Norintys gali ir jų gaminių įsigyti:
Miestelyje praėjome ir knygų krautuvę, įdomų vandens aparatą, kol aptikome šaunią arbatinę. Tokia tikra senovinė arbatinė, kurioje ragauti žirniai su spirgučiais, kepta kiaušinienė, silkutė, naminis pyragas, priminė tikrą kaimišką maistą. Tokį skanų, skanų, kad norėtųsi dar daugiau visko išragauti, nors pasirinkimas nėra itin gausus.
Pamąstėme, kad galėtų kažką tokio dar senesnio, įdomesnio pagaminti:
Pasitiprinę apžiūrime karietų kolekciją ir pro skultūrų parkelį, tiksliau, medžio meistro namuką keliaujame toliau:
Na, o toliau bėgte per Suvalkiją, Dzūkiją ir Aukštaitiją :): Unikalūs trobesiai, sukaupta senųjų rakandų kolekcija. Šalia augantys gėlių ir daržovių darželiai prižiūri darbuotojų, nors, atrodo, lyg kas čia gyventų:
Pakeliui praėjome senovinę bažnytėlę, kurioje kartais irgi vyksta apeigos:
Prisėdome pailsėti ant seno suoliuko, kartu apžiūrėjome greta besiganačias avis, ožius. Viskas kaip tikrame kaime nuo gėlynų iki gyvuliukų. Aplink žalia, kvepia liepų žiedai, gera prisiminti:
Keliaujame pro dar vieną malūną ir link paskutinių trobesių:
Ilgiausiai mus sustabdė laisvai besiganantys gražuoliai žirgai. Ir kiek baimės buvo, kai iš vieno pievos galo jie pasileido link mūsų. Tokiu greičiu, kad maniau, kiauriai vielą peršoks, bet jie protingi, žino, kad nukrės, tad tik krūptelėjau ir su vežimuku pasitraukiau atokiau, kol vyras glostė ir kalbino juos fotosesijai :):
Pakeliui link išėjimo dar aptikome apeiginius akmenis:
Nors kliuvo ir lietučio, bet labai smagi diena buvo. Kartu ir naudinga, nes visą dieną gryname ore buvome, ir sportiška, visgi nemažai apėjome :).
Apie patį muziejų daugiau informacijas galima rasti ir internete. Patrauklus jis ir savo gamta, savo kultūriniais objektais, kuriuos galima ir su gidu apžiūrėti, ir patiems viską apeiti. Vilioja siekiančius kitaip atšvęsti įsimintinas progas, taip pat tuos, kuriuos domina įdomesni renginiai, kaip tarkim, Oninių ir rugiapjūtės šventė, ar tuos, kurie nori prisiliesti prie senųjų tradicijų ir užsisakyti kažkokią edukacinę programą.
Trumpai tariant, kas mėgstate gamtą, išvykas ir norite pažinti senovinę Lietuvą, tikrai siūlau aplankyti šį muziejų po atvirtu dangumi.
esu čia buvus tik gilioj vaikystėje, norėčiau vėl čia apsilankyti...
grazios nuotraukos
saunus reportaziukas
Tiek girdėta apie šią vietą, bet, gėda prisipažinti, taip kol kas joje ir neapsilankėme
kai visada,mielas šiltas straipsniukas,be galo gera skaityti Doviliuk
