SpausdintiTik išėjusi į darbą supratau, kad vis dėlto taip myliu savo puodus, dulkes. Vaiko išmėtytus žaislus, nuolat dėmesio reikalaujantį šunį, nepaliaujamą vaiko čiauškėjimą. Galėčiau vardinti be galo be krašto. Bet neturiu kada, ir jums pabos skaityti :).
Pastaruoju metu vis trūksta laiko. Kaip norėčiau, kad para turėtų bent 30 valandų. Sukuosi kaip voveraitė savo dienos rutinoje, bet vis tiek visko nespėju. Kaip man trūksta laiko, kad jūs žinotumėt, mielosios...
O kaip pasiilgau SAVO MK, pabodusio ir neslėpsiu šiek tiek įgrisusio MK. Juk per dienas būdama namie, kada norėdavau, tada užeidavau pas jus, mamytės. O dabar... Deja, galiu užklysti labai retai.
Kaip kažką prarandi, tik tada įvertini. Sena, teisinga taisyklė: mes, žmonės, greitai išpaikstame ir prarandame vertės jausmą, mums greitai viskas nusibosta, daromės išrankūs, o kai netenki to, ką turėjai, kad ir savo taip pabodusios pietų ruošos - ilgiesi to. Ne tas žodis kaip aš ilgiuosi...
Ilgiuosi namų, ilgiuosi rytų su Augustinu, nes kai išeinu, jis dar miega. Taip nervindavo ryte tie jo smalsūs pirštukai, lendantys man į burną ar nepaliaujamas ''akių lupimas'', kada dar norisi nors sekundę pasnausti... Klaikiai ilgiuosi net to. Toks jausmas, kad nebereikia man nei savo svajonės, savo versliuko. Nebereikia nieko. Tik grąžinkite man MANO NUOSTABIĄ BUITĮ...
Ji nebegrįš. Laikas eina. Su juo bandau eiti ir aš. Tik kad žingsnis vis kliūva. Kamuoja abejonės ir prieštaravimai: o gal nieko nereikėjo keisti, o gal reikėjo palaukti?
Supratau viena: man patiko būti tiesiog namų šeimininke. Bet tą supratau tik šio ''statuso'' netekus...
Musų vakarų, tikrai niekas neatims :)
Jūsų besiilginti mama Sigita (regina)
Puikiai tave suprantu,Sigita.Sekmes