SpausdintiMano buvusi viršininkė, kur dirbau prieš pastodama, nori kad grįžčiau į darbą. Dabar kaip tik reikalinga dar viena kirpėja dirbti kas antrą dieną.
Padėti neatsisakiau, bet nuolat dirbti dar nenoriu
Bet aš dar nenoriu dirbti, nes Kajus mažas, ir tėtukas, manau, nelabai galėtų prižiūrėti ištisą dieną. Be to, pati neištverčiau be sūnaus taip ilgai, tad pasakiau jog dabar negrįšiu. Na, nebent rudenį. Aišku, jei trumpai reiktų mano pagalbos, neatsisakiau padėti.
Neseniai man paskambino viršininkė ir paklausė, ar galėčiau vieną dieną padirbėti. Sutikau, papildomi pinigėliai pravers. Sutikdama nė nepagalvojau, kad tai atsilieps Kajui. Dirbau nuo 12 iki 20 val.
Diena be sūnaus
Kai ruošiausi išeiti į darbą, Kajus žiūrėjo į mane nesuprasdamas, kur aš rengiuosi, kodėl jo kartu neimu. Taip suskaudo man širdutė, kad palieku jį, vos ašara nenuriedėjo. Būnant darbe vyras vis skambino ir teiravosi, kur tas padėtas, kur anas, sakė, kad Kajus šaukia "mama, mama". Ir beveik nuolat miegojo, nors šiaip jis dieną mažai miega.
Nepaleidžia nė sekundei
Kai grįžau namo, Kajus, išgirdęs mano balsą, pradėjo verkti. Pamatęs mane nusišypsojo ir ištiesė rankas. Paėmiau sūnelį, jis mane apsikabino ir nepaleido. Po to karto Kajus niekur manęs neišleidžia. Einu į virtuvę, iškart pradeda verkti, nervintis. Tenka jį nešiotis su savim, vyras juokiasi, kad tuoj ir į tualetą teks eiti su Kajum, jis tikras mamyčiukas. Net seneliai pastebėjo, kad be manęs sūnus nė žingsnio. Anksčiau galėdavau palikti mamai, o pati eiti daryti valgyti ar tvarkytis, dabar, kai pamato, kad išeinu, veržiasi pas mane, negaliu niekur dingti iš akiračio.
Nežinau ką ir daryti, nes vėl gali iškviesti į darbą. Nenoriu traumuoti vaiko dar labiau, nes jo verksmas, kai išeinu iš namų, nežmoniškas, tiesiog sunku aprašyti. Gal turit kokių minčių?
Rasa Karlonienė
Labas sandryte, smagu matyti pažįstamų veidų
Labai gerai žinomas jausmas. Aš pirmą kartą palikdama savo mergytę pažliumbiau laiptinėje ir išėjau į darbą. Manau, kad čia svarbiausia susitvarkyti su savimi. O kada pati būsi rami, ramus bus ir mažylis. Anksčiau darydavau klaidą. Visada bėgdavau iš namų paslapčia (tėtis ar močiutė užimdavo vaiką), o aš pro duris. Tuomet vaikas išsigąsta. Kur dingo mama? O dabar visada atsisveikinu, pabučiuoju ir viskas gerai. Būna ašarėlių, bet trumpai.
Sunkiai tai pakeičiama, bet nesijaudink, išaugs. Ir tau, ir mažyliui reikia išmokti išsiskirti.
O be viso to ir džiaukis!!! Nepastebėsi kada sakys: "Mama, aš vienas noriu..."