SpausdintiRodos, taip nesenai pasveikinau ką tik gimusį mažylį. Pirmos dienos namie, pirmos nemiegotos naktys, pirmieji pasiekimai, pirmasis gimtadienis...
O laikas nenumaldomai eina, bėga, skuba, teka, net nepastebėjau, kaip prabėgo pusantrų metų. Šiam laikotarpiui buvau paprašiusi vaiko auginimo atostogų. Tokį sprendimą lėmė įvairios priežastys ir aplinkybės.
Su vyru ilgai sprendėme, su kuo palikti mažylį, man išėjus į darbą. Abu nutarėme, kad bandysime vesti į lopšelį, o jei bus „nedarželinis“, tai ieškosime auklės.
Galima ir močiučių pagalbos prašytis, bet jos abi labai užimtos, turi daug įvairios veiklos, taigi kiekvieną dieną nuo 8 iki 17 val. nepabus.
Buvome nutarę mažylį prie lopšelio pradėti pratinti likus mėnesiui iki mano išėjimo į darbą. Pirmų vaiko dienų darželyje aš nemačiau, nes tuo metu buvau išvykusi iš Lietuvos.
Vyras pasakojo, kad pirmieji apsilankymai buvo kupini streso ne tik mažyliui, bet ir jam, ašaros ir riksmai tiesiog draskė širdį. Bet mūsų Matukas labai komunikabilus, mėgstantis draugiją, nebijantis svetimų, taigi ir prie naujųjų draugų greitai priprato.
Graudūs verksmai baigėsi po savaitės. Man grįžus ir pačiai pradėjus vesti į darželį, graudulingi atsisveikinimai vėl atsinaujino, bet vėlgi tik keliom dienom. Iš pradžių, kol dar nedirbau, mažylis grupėje pabūdavo iki pietų, po to poguliuko eidavome namo. Pradėjusi dirbti, vaiką palieku visai dienai.
Pirmos dienos darbe buvo kupinos nerimo – kaip sekasi mano mažuliui, ar užmigo pietų miegelio svetimoje vietoje, kaip jis be manęs visą dieną?
Nerimavau be reikalo, nes vaikas kuo puikiausiai adaptavosi naujoje aplinkoje. Ir pavalgęs, ir pamiegojęs, puikiai prižiūrimas šaunių auklėtojų (joms už tai esu labai dėkinga).
Tenka pripažinti, kad mano išėjimas į darbą man pačiai sukėlė daugiau streso, negu mažyliui. Vertėsi aukštyn kojomis mano įprastas dienos ritmas, pirmas savaites nieko nespėjau padaryti, laiko trūko katastrofiškai.
Dabar po truputį viskas tvarkosi, dėliojasi į savo vietas. O dabar labai laukiu atostogų, kada vėl galėsime su mažyliu džiaugtis buvimu kartu visą dieną.
kaip reikes isbuti per diena be dukrytes.o tuo labiau,kad abu su vyru dirbsim nuo 8 iki 18h,o ir sestadieniai dirbami.tai kur palikt reiks.seneliai taip pat toli.
man taip neramu, kaip mano mažyliui seksis darželyje, ar juo bus ten gerai pasirūpinta ir t.t. pritariu, kad čia tėvams didesnis stresas, nei vaikui, bet reikia tikėti, kad viskas bus gerai. aišku, jei tik leistų finansinės galimybės su savo sūneliu namie būčiau iki3metukų....
negliu be jo isbut nei keliu valandu, o cia visa diena.... kaskas baisaus
rugseji isleisiu savo maziuke i darzeli,na jau jai bus 2m. man atrodo kad as labiau bijau nei pati mergaite.bet man truputi sunkiau nes mano darbo grafikas 8-19val. ir nei vieno laisvo savaitgalio nes jais irgi reikia dirbt tik trumpiau ir mazyle matysiu tik kelias valandas per savaite galetu ir mano Augustė taip sauniai prisitaikyti darzelyje kaip Matukui.
